II dalis, industrinė architektūra

Irutė Tumaitė

Viršelyje Martyno Plepio nuotr.

| TEKSTAS PUBLIKUOTAS „GATVĖS GYVOS“ ŽURNALE NR. 4 |

Jau kuris laikas nagrinėdama sovietmečio interjerų temą prieinu prie išvados – reikėtų kurti Lietuvos monumentalios dailės raudonąją knygą. Galbūt ji prisidėtų prie nykstančių praėjusio amžiaus meno kūrinių išsaugojimo. Viena iš rūšių, kurią įrašyčiau knygos puslapiuose, – vitražai, sukurti industrinėse erdvėse. Šie meno darbai pastaruosius dešimtmečius sparčiai naikinami.

Nykstanti rūšis 

Vitražo menas, ypač vertintas ir suklestėjęs sovietmečiu, šiais laikais susiduria su kova dėl išlikimo. Ši kova ne tokia aktuali valstybinės svarbos ar nacionalinį statusą turintiems objektams, kuriuose iki šių dienų dažnu atveju išsaugoti buvę interjerai ir meno kūriniai. Tačiau kur kas sudėtingesnė situacija industriniuose objektuose. Lietuvai atgavus nepriklausomybę gamyklų privatizacijos laikotarpiu vyko daug permainų: keitėsi savininkai, funkcijos, vyko renovacijos, o kartais – ir paties pastato griūtis. Nuo to neatsiejamas ir buvusių gamyklų, kombinatų erdvėse sukurtų vitražų bei kitų meno kūrinių likimas. Daugelis jų dingo, tik vienetai išardyti guli muziejų fonduose arba pas savininkus. Suprantu, kad sovietmečio dailės paveldo nykimo priežastis yra ne tik daugeliu atvejų išryškinamas politinis ar emocinis aspektas, tačiau ir ekonominės priežastys. Restauruoti vitražą – nemaža prabanga tiek laiko, tiek finansų atžvilgiu. Tad nauji savininkai, keisdami pastato funkciją ir jį renovuodami, dažnai sunaikina ne tik autentišką fasadą ir interjerus, bet ir juose buvusius meno kūrinius. 

Vitražų nykimą lemia ir tai, kad stiklo kūriniai dažniausiai yra ne tik interjero dekoracija, bet architektūrinės visumos, pastato kompozicijos dalis. Menininkai, kurdami vitražus, turėdavo prisitaikyti ne tik prie konkretaus pastato erdvių, mastelio, bet ir prie jo paskirties. O ši bėgant metams keičiasi. Kalbėdama su ne vienu vitražistu šiek tiek nustebau – dėl buvusių gamyklų erdvėse nykstančių vitražų dalis jų visai neturi nuoskaudų. „Kurdamas vitražus bažnyčiai gali būti garantuotas, kad pastato paskirtis, tikėtina, nepasikeis ir vitražus gali sunaikinti nebent stichinės nelaimės ar karas. O kurdamas gamyklos erdvėse žinai, kad bėgant laikui vitražas gali nebetikti. Keičiasi laikai, keičiasi ir žmonės, o pagal žmones atsiranda ir nauji jų poreikiai, naujos tendencijos. Tai natūralus procesas, todėl kurdamas vitražus žinojau, kad daugeliu atvejų – tai laikina. Šiais laikais tikriausiai neatrastume naujai pastatytos gamyklos, kurios erdves puoštų vitražo darbai“, – mintimis dalijosi mano tyrimo metu sutiktas vitražistas Andrius Giedrimas.

Nenutrūkstančios vitražo istorijos

Pradėdama domėtis industrinių erdvių vitražais susidūriau su nemažu iššūkiu. Dauguma sovietmečiu veikusių gamyklų yra bankrutavusios arba pakeitusios pavadinimus, todėl buvo gana sunku surasti, kur reikėtų kreiptis ieškant informacijos. Tačiau smagu, kad yra tokių pavyzdžių kaip Vilniuje veikusi elektrotechnikos gamykla „Elfa“, muzikos entuziastams žinomiausia dėl savo magnetofonų ir patefonų. Čia prasidėjo mano kelionė po industrines erdves. Nors nepriklausomybės laikais „Elfa“ bankrutavo, o šį kompleksą, daugeliui dabar geriau žinomą menų fabriko „Loftas“ vardu, dalis vilniečių vis dar prisimena ir vadina originaliu pavadinimu. Tad atrasti ten savo gyvavimą vis dar tęsiantį vitražą nebuvo sunku. 

Šiuo metu daugelis „Elfos“ komplekso patalpų išnuomota įvairios paskirties įmonėms. Viena jų – koncertinė įstaiga valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“, kurios darbuotojai nemažai prisidėjo prie mano pažinties su juos į repeticijų salę kaskart palydinčiu vitražu. „Konstrukcijos“ sukurtas 1974 metais „Elfos“ gamyklos inžinerinio korpuso fojė. Susipažinau su šio kūrinio autoriumi A. Giedrimu. Ne kartą kalbėjomės telefonu ir atkreipiau dėmesį į tai, kad menininkas apie visus savo industrinių erdvių vitražus pasakojo būtuoju laiku. A. Giedrimą buvo pasiekusi klaidinga informacija, jog „Elfai“ sukurtas vitražas – sunaikintas. Man pavyko menininką maloniai nustebinti. Pati savo akimis įsitikinusi, kad darbas vis dar egzistuoja, paskyriau mums susitikimą prie vis dar saugomo ir vertinamo vitražo. Pasimatyti su menininku panorau ne tik aš, tačiau ir gausus ansamblio „Lietuva“ kolektyvo būrys. Susitikimas buvo ypač jaukus ir šiltas. A. Giedrimas prisiminė laikus, kai pats dirbo „Elfoje“ ir kiekvieną ankstyvą tamsų rytą jo kūrinys lyg švyturys iš toli matydavosi visiems į gamyklą einantiems darbuotojams. Plono stiklo vitraže menininkas sukomponavo spalviškai ir grafiškai labai aktyvų vitražą. Jame dominuoja dvi kontrastingos spalvos – violetinė ir raudona, kuriomis menininkas perteikė elektros energiją ir jėgą. Čia pat ansamblio „Lietuva“ darbuotojas prasitarė, kad vitraže jis mato visai ne elektros stulpus, o tris šokėjas! Panašu, kad vitražas prisitaiko prie pasikeitusios aplinkos, konteksto ir toliau tęsia savo gyvenimo istoriją.

„Elfos“ atvejis įkvėpė mane naujiems atradimams. Kartą savo rajone kaip įprasta vaikštinėdama su šunimi užsukau į vieną pastatą. Žinojau apie buvusią jo paskirtį, tad tai padidino smalsumą patikrinti, kas slepiasi viduje. Praeinu čia beveik kiekvieną dieną, tačiau niekada neįsivaizdavau, kad net keturis pastato laiptinės aukštus puošia vitražas. 

Buvusiame P. Ziberto Darbo raudonosios vėliavos ordino šilko kombinato administraciniame pastate iki šių dienų išsaugotas ne tik vitražas, bet ir kiti autentiški sovietmečio menininkų sukurti interjero elementai. Tai buvo didžiausia šilkinių audinių įmonė Lietuvoje. 2002 metais gamykla bankrutavo, tuomet pasikeitė komplekso savininkai ir paskirtis. Dabartinis pastato savininkas Tautvydas dalijasi: „Neturėjau jokių minčių apie vitražo sunaikinimą ar išmontavimą. Tai pastato istorija, kurią norisi išlaikyti ir perduoti ateities kartoms.“ Vitražą 1987 metais sukūrė menininkas Algimantas Ulis. Susisiekiau su juo daugiau pasidomėti apie kūrinį ir šįkart man vėl pavyko nudžiuginti – menininkas buvo įsitikinęs, kad darbo nebėra. Visi trise susitikome prie „Šilko kelio“. Algimantas pasakojo, jog klasika tapęs pavadinimas labai tiko tokios gamyklos kūriniui ir padiktavo paties vitražo siužetą. Per visus pastato aukštus kylančioje laiptinėje plono stiklo technika atlikto kūrinio kompozicijoje atsikartoja tas pats susibūrusių figūrų ir medžio motyvas. Kompozicijos tema – žmogaus, technikos ir gamtos santykis. Dėl vitražo ekspresyvios kompozicijos ne iš pirmo žvilgsnio pavyksta pamatyti pagrindinius kūrinio akcentus, todėl norisi stabtelėti ant laiptų ir atrasti stiklo pasakojimą. O šis greitu metu gali naujai atgimti – pokalbiui įsibėgėjus Algimantas pasiūlė pastato savininkui vasarą atvykti ir restauruoti vitražą.

Su kiekvienu nauju atradimu jaučiau vis daugiau azarto, vis labiau įsigyvenau į vitražų detektyvės vaidmenį. Toliau ieškojau įvairių menininkų ir domėjausi jų darbais industrinėse erdvėse, susisiekdavau su gamyklos darbuotojais bandydama išsiaiškinti vitražų likimą. 

Dar viena sėkmės istorija – pažintis su menininku Gintaru Kraujeliu. Jis 1986 metais Šiauliuose buvusiame „Ventos“ baldų kombinate (dab. UAB „Venta“) sukūrė vitražų ciklą, kuriame įamžinta kėdžių istorija, apimanti platų XI–XX amžiaus laikotarpį. „Piešdamas kėdes naudojausi vokiška baldų istorijos knyga, bet jos pavadinimo neatsimenu. Tokia knyga buvo retenybė, deja, ji dingo“, – prisiminė vitražistas. „Ventos“ baldų gamykla iki šiol sėkmingai veikia, tad susisiekiau su dabartiniu įmonės vadovu ir gavau pozityvų atsakymą – pro G. Kraujelio sukurtus plono stiklo vitražus vis dar skverbiasi šviesa. 

Kita, ne mažiau džiuginanti pažintis įvyko su vitražistu Andriumi Surgailiu, kuris sukūrė du kūrinius industrinės paskirties pastatuose Utenoje. Vienas iš jų – 1985 metais Utenos teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos pastate (dab. UAB „Utenos vandenys“) sukurtas plono stiklo kūrinys „Vanduo – Gyvybė“. Tekantis vanduo – pagrindinis kompozicijos elementas, įžiebiantis aplinkui gyvybę. „Ar vitražas išlikęs, nežinau… Turbūt keičiant medinius langus į plastiką vitražą išmontavo. Nenuvažiuoju pasižiūrėti, nes nenoriu nusivilti“, – dalijosi menininkas, paklaustas apie kūrinio būklę. Turėjau vilties, kad darbas vis dar yra, ir buvau teisi – „Utenos vandenų“ direktorius patvirtino, kad vitražai, net ir keičiant senus medinius langus, buvo išsaugoti ir perkelti į naujus plastikinius. Menininkas sukūrė keletą vitražų ir Utenos laboratorinių elektros krosnių gamykloje (taip ji tada vadinosi), kurie atgavus nepriklausomybę buvo išmontuoti, bet nesunaikinti, o padovanoti Utenos meno mokyklai. Kūrinio pavadinimas – „Metų laikai“, tačiau „gamyklos salėje buvo 5 langai, tad teko sukurti dvi žiemas“, – su šypsena pasakojo vitražistas. „Per visus kraustymus kažkas pavogė vieną kompozicijos dalį – „Pavasarį“, kuri, mano nuomone, buvo labai pavykusi, tokia smagi, linksma… Kiek vaikščiojau po kolektyvinius sodus, nepavyko rasti… Tad dabar meno mokykloje yra dvi Žiemos, Vasara ir Ruduo. Štai taip. Bet yra.

Vėlyvojo modernizmo palikimas

Vaikystėje daug laiko praleisdavau Panevėžyje ir labai dažnai girdėdavau „Ekrano“ vardą. Juk tokį pavadinimą turi ne tik sovietmečiu vienintelė Baltijos šalyse ir viena didžiausių Europoje spalvinius kineskopus gaminusi įmonė, bet ir tvenkinys bei Panevėžio futbolo komanda. 

Puošyba monumentaliaisiais meno kūriniais buvo itin reikšminga formuojant administracines gamyklų erdves, tačiau labai svarbūs buvo ir kiti joms priklausantys padaliniai. Būtent „Ekrano“ gamykla prisidėjo prie 1977 metais architekto Henriko Antano Balčiūno suprojektuotų ir tik po dešimtmečio – 1987 metais – duris atvėrusių Panevėžio bendruomenių rūmų (vyresniesiems geriau žinomų kaip „Ekrano“ kultūros rūmų) atsiradimo. Statydami šiuos kultūros namus gamyklos savininkai pirmiausia galvojo apie tuo metu „Ekrane“ dirbusius 7 tūkst. darbuotojų – tai bus erdvė, skirta jų saviraiškai, laisvalaikiui. 

Pagrindinis Panevėžio bendruomenių rūmų interjero akcentas – tautodailininkės, vitražistės Gintautėlės Laimutės Baginskienės vitražas. Įdomu tai, kad stiklo kūrinys iš lauko nematomas, jis dengtas veidrodiniais langais. Planuodama vizitą į Panevėžį stebėjau orų prognozes ir laukiau saulėtos dienos, kad galėčiau pamatyti geriausią vitražo vaizdą. Šis menininkės darbas – keturių dalių, maždaug 70 kvadratinių metrų dydžio. Stiklo kūrinys iliustruoja lietuvių liaudies dainą „Augo giroj ąžuolėlis“, ir išties šviesai skverbiantis per vitražą kyla noras uždainuoti… Kompozicija dalijama į dvi dalis, viena jų atitinka moteriškąją dainos dalį – liepužėlę, o kitos dvi dalys – vyriškąjį ąžuolėlį. Menininkė, nepaisydama tuometės ideologinės situacijos, drąsiai naudojo tautinius simbolius: nacionalinius kostiumus, ąžuolus ir… rankas. Bendruomenės rūmų atstovas Algimantas Skvareckas, kuriam teko nemažai bendrauti su vitražo autore, pasidalijo, kad menininkė šiame darbe norėjo išryškinti darbščias mūsų tautos vyrų ir moterų rankas, todėl jos kiek didesnės nei įprasta. Įdomu, jog vitražą planuota montuoti į ąžuolinį rėmą, kuriame turėjo matytis medžio rievės. Tačiau per klaidą viena dalis buvo uždažyta, tad galiausiai teko tamsiai nulakuoti visus rėmus. Tačiau Algimantas tikisi, kad kada nors rekonstruojant rūmus bus galima juos nušveisti ir atkurti tokius, kokie buvo sumanyti. 

Vitražo herojus 

Vis dėlto ir išmontuoti, nebereikalingi vitražai kartais iškeliauja į geras rankas. Tyrinėdama industrinių stiklo kūrinių likimus susipažinau su Pavelu Puzyna. Šį vaikiną būtų galima praminti sovietmečio monumentaliosios dailės Robinu Hudu. 

Pavelas – pramonės architektūros tyrinėtojas, savo įkvepiančiu pomėgiu prisidedantis prie vitražų išsaugojimo. Paklaustas, kodėl jam svarbi vitražo tema, industrinės architektūros entuziastas pabrėžė, kad jam ypač įdomus sovietmečio laikotarpis ir tai, kas buvo sukurta tuo metu. Pasak Pavelo, vitražai – ne tik erdvės puošmenos, bet ir istoriniai šaltiniai, kurie pasakoja apie įmonės veiklą. Vaikščiodamas po industrines erdves ir atrasdamas jose įvairius meno kūrinius vaikinas visuomet pasidomi, kokia ateitis jų laukia ir, esant galimybei, išgelbėja nuo sunaikinimo juos įsigydamas. „Iki šios dienos pavyko išsaugoti tris vitražus, kurie buvo sukurti skirtingos paskirties pastatų interjeruose. Pirmuosius vitražus, puošusius Švenčionėlių plytų gamyklos langus, nupirkome kartu su draugu. Antruosius kūrinius, buvusius kažkurioje Lietuvos poilsiavietėje, atradau tiesiog vaikščiodamas po turgų. O pastarieji, bet tikrai ne paskutiniai vitražai atsirado pas mane po apsilankymo legendiniame „Spartos“ fabrike, kurį jau planavo griauti. Su rangovais pavyko susiderinti ir išsaugoti gamyklos valgykloje buvusius kūrinius.“ 

Visus vitražus tyrinėtojas priglaudžia savo vasarnamyje. „Stengiuosi saugoti turimus ir vis papildyti kolekciją naujais. Tikiuosi, kad pavyks išgelbėti daugiau vitražų, kurie pastatų savininkams bus nesvarbūs ar nereikalingi“, – dalijosi Pavelas.

Pirmąją dalį pasakojimo apie vitražus kurortų architektūroje skaitykite „Gatvės gyvos“ žurnale Nr. 3 (gatvesgyvos.lt/zurnalas).

Įdėmiau pažinti Vilniaus pramonės istoriją kviečiame „Gatvės gyvos“ ekskursijoje „Pramoninis Naujamiestis“ arba orientaciniame žaidime „Pagaminta Vilniuje“.

SKAITYTI DAUGIAU ISTORIJŲ ŽURNALE