Baigiasi Antrasis pasaulinis karas. Taika. Lietuva su sostine Vilniumi tampa didžiulės Sovietų imperijos dalimi. Vilnius – nualintas ir ištuštėjęs, didžiosios dalies anksčiau gyvenusių žydų bei lenkų nebelieka. Tokios aplinkybės tampa tinkamu pagrindu perkurti miestą pagal tarybinį braižą, o jame svarbi vieta tenka pramonei. Vienas iš kelių didelių pramoninių rajonų išauga dabartiniame Naujamiestyje.
Naujamiesčio pietvakarinė dalis savo industrinį veidą įgavo dar caro laikais: atsiranda geležinkelis, o šalia jo auga gamyklos bei sandėliai jo aptarnavimui, sudaromas perimetrinis gatvių planas. Tarpukariu kiek apstojęs augimas įgauna neregėtus matmenis pokariu. Kai kur plynose vietose, o kai kur buvusiuose gyvenamųjų namų kvartaluose vienas po kito dygsta būsimieji pramoniniai gigantai. Apie vieną iš jų, bene garsiausią tame rajone, šįkart trumpai pakalbėsime. Tai – „Elfa“.
Elektrotechnikos fabrikas „Elfa“ gimsta 1948 m. Vytenio-Kauno-Švitrigailos-Panerių g. apribotoje teritorijoje, ten pat, kur dabar įsikūręs menų fabrikas „Loftas“. Beje, statyboje, be įprastų darbininkų, dalyvauja ir vokiečių karo belaisviai. Pradžioje „Elfa“ tėra sąlyginai nedidelė gamykla su 80 darbuotojų, specializacija – bendros paskirties varikliai „Ural“, mažos galios varikliai įvairiai buitinei technikai: šaldytuvams, skalbyklėms, garso įrangai. Jau tuo metu „Elfa“ didžiavosi, kad jei šaldytuvas pagamintas SSRS, jis būtinai turi „Elfos“ variklį. Su laiku šiuos įrenginius tiekė ir daugiau gamyklų įvairiose respublikose, tačiau vilniečiai išlaikė reikšmingas pozicijas.
Nuo 1955 m. fabrikas pradėjo gaminti tai, dėl ko labiausiai žinomas – magnetofonus ir patefonus. „Elfa-6“, „Daina“, „Spalis“, „Gintaras“ yra tik keletas vyresnei kartai puikiai pažįstamų pavadinimų. Produktai eksportuojami ne tik į kitas SSRS respublikas, bet ir į Vakarų šalis. Vienas iš gaminių, magnetofonas „Aidas“, net pristatomas kaip išskirtinio dizaino, priderintas prie tarybinių baldų. Vėliau fabrikas užsiima dar viena inovatyvia veikla – užsienio kalbų studijavimo kabinetų gamyba ir įrengimu, tai gebama padaryti dėka ištobulėjusių stereomagnetofonų. Gamyba su laiku įgauna vis didesnį pagreitį, o bendrai Darbo Raudonosios vėliavos ordino elektros variklių gamybiniame susivienijime „Elfa“ (pilnas pavadinimas) 1984 m. dirba apie 8 300 darbuotojų, per metus pagaminama 152 000 magnetofonų. Palyginimui, tiek žmonių šiandien gyvena Klaipėdoje. Tiesa, anuomet vos 1 proc. produkcijos likdavo Lietuvoje. Savo geriausiais laikais už puikius rezultatus šis pavyzdinis fabrikas daug kartų tapdavo visasąjunginio socialistinio lenktyniavimo čempionu, gaudavo pereinamąją vėliavą.
Sovietiniais metais gamyklose žmonės neretai dirbdavo šeimomis, kartomis: seneliai, tėvai, vaikai. Darbas jose – prestižinis bei socialiai saugus. Puikus pavyzdys pridedamame vaizdo klipe iš LRT mediatekos, kuriame minima „Elfoje” dirbusi Galadauskų šeima (žr. žemiau). Na, o kalbant apie moteris, jos fabrike dirbo tokius pat kaip ir vyrai sudėtingus ir šiai dienai, ko gero, neįprastus darbus – čia veikė moterų motorų vyniotojų, suvirintojų, magnetofonų kontrolierių, plastmasinių detalių klijuotojų ir kiti panašaus pobūdžio cechai.
Gamykloje vyko estrados konkursai, sporto turnyrai, veikė muziejus. „Elfa“, kaip ir dauguma kitų gamyklų, turėjo savo laikraštuką pavadinimu „Elfietis“. Jame buvo ir aktualios technologinės naujienos, ir gamyklos vidaus reikalai, ir anekdotai, ir komunistų partijos nutarimai. Kas buvo rubrikoje „Tvarkos pažeidėjai“ atspėti nesunku – viename iš 1990 m. laikraštukų rašoma apie tuo metu fabrike tvyrojusią nežinomybę bei anarchiją. Minimi „triaukščiai“ keiksmažodžiai, girtavimas, vagystės, svetimų žmonių prasmukimai į gamyklos teritoriją ir visa tai – prižiūrint 35 apsaugos darbuotojams. Įdomu, kad paskutinieji laikraščio numeriai dėl ekonominės blokados ir dažų stygiaus spausdinti spalvotais dažais.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, „Elfos“ laukė tipinis likimas. 1993 m., neatlaikiusi konkurencijos, gamykla bankrutuoja. Daugelis komplekso patalpų išnuomojama kitos paskirties įmonėms, 2010 m. čia įkuriamas menų fabrikas „Loftas“. Dabartinė parduotuvė „Iki“ – buvusio štampavimo cecho patalpose. Nedidelė dalis senųjų „Elfos“ darbuotojų tęsia panašią veiklą ir šiais laikais, vienas iš pavyzdžių – UAB „Elpava“, įsikūrusi tame pačiame komplekse.
Pabaigai – įspūdingas latvio DJ MrTape pasirodymas 1991 m. pasaulio DJ čempionate su senutėmis „Elfomis“. Skanaus!