Kalbant apie Vilniaus viešojo transporto istoriją, mažiausiai žinių turime apie XX a. trečiajame dešimtmetyje Vilniuje veikusį siaurąjį geležinkelį, skirtą pervežti keleivius ir krovinius. Paminėjus tarpukario Vilniaus siaurąjį geležinkelį, dažniausiai pradedama kalbėti tik apie kariuomenės pastatytą ir jos reikmėms naudotą siaurąjį geležinkelį su dviem tiltais per Nerį, Antakalnyje ir Žvėryne, veikusį Vilniuje nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios.

Baigiantis Pirmojo pasaulinio karo suirutei, organizuoti Vilniaus miesto viešąjį transportą ėmėsi vietinė geležinkelių valdžia. 1922 m. valstybinių Lenkijos geležinkelių Vilniaus direkcija pasiūlė miestui įrengti siaurąjį geležinkelį keleiviams ir kroviniams vežti, nes tuo metu mieste be vežikų nebuvo jokio kito viešojo transporto. Rugsėjo 26 d. magistrate vyko pasitarimas, kuriame aukščiausio rango magistrato atstovai ir Vilniaus geležinkelių direkcijos atstovai vadovaujami E. Landsbergio svarstė Direkcijos pasiūlymą įrengti Vilniuje siaurąjį geležinkelį. Inžinierius E. Landsbergis pranešime minėjo: „Prieš bolševikų puolimą 1920 m. gegužės mėn. kariuomenė nutiesė siaurąjį geležinkelį, nuo Prekių stoties einantį gatvėmis: Naugarduko, Mindaugo, Tauro, Vasario 16-osios, A. Goštauto iki Žaliojo tilto ir nuo jo Žvejų gatve iki miesto elektrinės. Tas geležinkelis turėjo dvi atšakas: pirma nuo Naugarduko ir Mindaugo gatvių sankryžos iki malūno, esančio Mindaugo ir Kauno gatvių sankryžoje; antra nuo Mindaugo ir Švitrigailos gatvių sankryžos iki kariuomenės kepyklos S. Konarskio g. Minėtas geležinkelis yra (1922 m.) dalinai išardytas nuo Lukiškių aikštės iki Žaliojo tilto ir nenaudojamas. Šiais metais kariuomenė naudojo tik geležinkelio dalį įvairiems kroviniams, dažniausiai grūdams bei miltams vežti iš malūno Mindaugo g. į kepyklą S. Konarskio g.“ (LCVA). Pranešime minimas siaurojo geležinkelio maršrutas yra įdomus tuo, kad ėjo Tauro g., kuri beveik nepasikeitė iki šių dienų. Tokį didelį nuolydį ar pakilimą vargu ar beįveiktų net ir koks nors šiuolaikinis traukinys, nes tam naudojami funikulieriai. Kyla klausimas, kaip 1920 m. pastatytu siauruoju geležinkeliu galėjo važinėti traukiniai iš Prekių stoties iki miesto elektrinės ir atgal? Ar jie apskritai važinėjo?

Po keleto panašių pasitarimų magistrato technikos skyrius neprieštaravo dėl tokio viešojo transporto atsiradimo ir tikslesnio projekto įgyvendinimo plano ir koncesijos suteikimo klausimų sprendimą perdavė miesto tarybai. Suderinus visus likusius klausimus 1922 m. spalio 5 d. miesto tarybos posėdyje buvo patvirtinta sutartis, kurioje nurodytos dvi linijos: pirmos linijos Geležinkelio stotis–J. Basanavičiaus g. (Geležinkelių direkcija) maršrutas ėjo: Geležinkelio, Algirdo, Naugarduko, Mindaugo gatvėmis iki J. Basanavičiaus g.; antros linijos J. Basanavičiaus g.–Vilkpėdė maršrutas ėjo: Mindaugo, Naugarduko, Panerių gatvėmis iki Vilkpėdės ligoninės. Keleivius planuota vežti pirma linija nuo 7 iki 24 val., po reisą per valandą. Antra linija – nuo 7 iki 19 val. Iš pradžių turėjo važinėti du atviri vagonai ir vienas uždaras (žieminis). Magistratas pasiliko teisę gatvėse, kuriomis vyks traukinių eismas, tiesti miesto komunikacijas, o Geležinkelių direkcija negalėjo reikšti pretenzijų dėl patirtų nuostolių, atsiradusių laikinai nutraukus eismą. Tuo atveju, jeigu geležinkelis pasirodytų magistratui netinkamas (nereikalingas), magistratas turi teisę kreiptis į Geležinkelių direkciją dėl traukinių eismo sustabdymo, o Direkcija privalo per tris mėnesius išardyti bėgius ir sutvarkyti grindinį. Sutartyje nustatytas 5% mokestis miestui nuo įplaukų iš šio verslo.

Dalis garvežių ir vagonų jau buvo Vilniuje, kiti turėjo būti artimiausiu metu atvežti iš užsienio. 1922 m. lapkričio mėnesį bėgių tvarkymo darbai buvo baigti. Bendras siaurojo geležinkelio linijų ilgis buvo 5,8 km:

  • nuo Prekių stoties iki J. Basanavičiaus g. – 2,5 km;
  • nuo Geležinkelio stoties iki J. Basanavičiaus g. – 2 km su 0,8 km atšaka į malūną Mindaugo g.;
  • nuo Prekių stoties iki Vilkpėdės – 0,5 km.

Siaurojo geležinkelio tarpbėgis buvo 600 mm pločio, bėgio aukštis 7 cm. Bėgiai negalėjo išsikišti virš gatvių dangos, kad netrukdytų kitų transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Traukinio važiavimo greitis buvo 15–18 km/h.

1922 m. gruodžio 10 d. įvyko oficialus siaurojo geležinkelio atidarymas. Važiavimas siauruku vienam keleiviui kainavo 150 lenkiškų markių. Keista, kad Vilniaus spauda apie šį įvykį beveik nerašė, nors įvykis miestui ir jo plėtrai buvo tikrai svarbus. 1923 m. pradžioje Geležinkelių direkcijos kieme atidaryta Miesto prekių stotis turėjusi kelis sunkvežimius siuntoms ir prekėms išvežioti. Senieji prekių išvežiotojai su arklių traukiamais krovininiais vežimais bandė priešintis naujovei, tačiau, kaip ir kitais atvejais, nieko nepavyko pasiekti. 1924 m. gegužę Miesto prekių stotis buvo perkelta iš Vilniaus geležinkelių direkcijos pastato į pastatą kitoje gatvės pusėje (A. Vivulskio g. 2).

Informacinis leidinys „Wileński rozkład jazdy pociągów. Obejmujący wszystkie zmiany i uzupełnienia do dnia 20/X 1924 r.“ (Vilniaus traukinių važiavimo tvarkaraštis, su visais pakeitimais ir papildymais iki 1924 m. spalio 20 d.) rašė: „Geležinkelių direkcijos miesto geležinkelis. Nuo direkcijos pastato Mindaugo g. išvažiuoja:
į Geležinkelio stotį, nuo 6.20 val. kas 20 minučių net iki 23.40 val.;
į Vilkpėdę ir Prekių stotį, nuo 7.20 val. kas 40 minučių net iki 23.25 val.“

1925 m. buvo atnaujintas siaurojo miesto geležinkelio garvežių parkas, pradėjo važinėti nauji lokomotyvai, net trigubai mažesni už anksčiau važinėjusius. Naujamiesčio gyventojai siauruko garvežį su keliais vagonais nuo pat 1922 m. praminė „samovaru“. 1925 m. birželio mėn. siauruko keleivinių traukinių kursavimas linija Geležinkelio stotis–J. Basanavičiaus g. buvo laikinai sustabdytas, o linija J. Basanavičiaus g.–Vilkpėdė tebeveikė. Po kelių mėnesių vietoje garvežių traukiamų vagonų pradėjo važinėti keleiviniai vagonai su benzininiais motorais.

1927 m. išrinkta nauja miesto valdžia susigriebė, kad Vilniaus geležinkelių direkcija nemoka jokių mokesčių miestui už gatvių eksploataciją, nors 1922 m. spalio 5 d. sutartyje numatyta, kad Geležinkelių direkcija miestui turi mokėti 5% nuo įplaukų. Prasidėjo miesto valdžios ir Geležinkelių direkcijos susirašinėjimas. Paaiškėjo, kad miesto tarybos patvirtintos sutarties Geležinkelių direkcija nepasirašė, nors po jos patvirtinimo miesto taryboje tuoj pat pradėjo tvarkyti bėgius ir net keturis metus ramiai eksploatavo siauruką. Geležinkelių direkcija teigė, kad siaurukas nuo pat pirmųjų eksploatavimo dienų buvo nuostolingas, nedavė ir neduoda jokio pelno, tačiau kol mieste dar nevažinėjo autobusai, tai buvo vienintelė, nebrangi susisiekimo priemonė tarp miesto ir Geležinkelio stoties bei miesto ir Vilkpėdės, kur buvo Prekių stotis, miesto skerdykla ir Geležinkeliečių ligoninė. Konfliktas aštrėjo ir galiausiai 1927 m. spalio 14 d. miesto tarybos posėdyje buvo priimtas nutarimas: „Akivaizdoje Valstybinės geležinkelių direkcijos negarbingumo dėl sąlygų naudojimosi Vilniaus miesto gatvėmis, nurodytų 1922 10 05 miesto tarybos nutarime, toliau dėl savavališko siauruko bėgių tiesimo Naugarduko gatve, sutrukdžiusio gatvės statybos užbaigimą, taip pat atkreipiant dėmesį į gatvių nešvarumą dėl važinėjančių jomis garvežių, magistratas, remdamasis aukščiau minėtu miesto tarybos nutarimu, nusprendė: Valstybinei geležinkelių direkcijai atimti teisę naudotis Vilniaus miesto gatvėmis.
Pateikdamas aukščiau išdėstyto nutarimo turinį magistratas prašo išardyti geležinkelio bėgius ir sutvarkyti gatvių grindinį visame paviršiuje, dabar užimtame geležinkelio, per tris mėnesius nuo šio pranešimo gavimo.“ (LCVA 64.8.44).

Nors Geležinkelių direkcija nesusitarė su magistratu, bet vis tiek nuo 1927 m. spalio 1 d. pradėjo pardavinėti laikinus mėnesinius bilietus. Važinėti maršrutu Geležinkelio stotis–J. Basanavičiaus g. mėnesinis bilietas kainavo 5 zlotus, o J. Basanavičiaus g.–Vilkpėdė – 7 zlotus ir 50 grašių. Valstybinių mokyklų moksleiviams taikyta 50% nuolaida.

Vilkpėdės ligoninės darbuotojai ir aplinkiniai gyventojai prašė Geležinkelių direkcijos pastatyti Vilkpėdės stotelėje nors kokią pastogę keleiviams, kad rudenį galima būtų pasislėpti nuo lietaus, o žiemą nuo vėjo.

Siaurukas toliau veikė, susirašinėjimas tarp žinybų tęsėsi. Linija Geležinkelio stotis–J. Basanavičiaus g. kursavo tik keli keleiviniai traukiniai per dieną. Geležinkelių direkcija į problemos dėl siauruko uždarymo sprendimą įtraukė ir karinę Vilniaus rajono vadovybę (Dowództwo Obszaru Warownego „Wilno“). 1928 m. balandžio 23 d. pulkininkas inžinierius Ožynskis laiške magistratui rašė, kad siauruko atšakos, einančios Algirdo ir Naugarduko gatvėmis, kartu su kariuomenės geležinkeliais sudaro bendrą tinklą, todėl negali būti išardytos. 1928 m. rugpjūčio pabaigoje magistratas su kariškiais dar kartą apsikeitė panašaus turinio laiškais. Siaurukas vis dar veikė. Rugpjūčio 16 d. magistratą pasiekė Geležinkelių direkcijos laiškas: „…informuojame, kad siauruko bėgių išardymas Naugarduko gatvėje priklauso nuo karinės Vilniaus garnizono valdžios. Atsižvelgdami į tai, kad eismo nutraukimas šioje linijoje atims iš vietinių gyventojų susisiekimo galimybę su Prekių stotimi ir Vilkpėde, prašome magistratą pranešti, kada galėtų būti pradėtas autobusų važinėjimas Naugarduko gatve, kad būtų galima nustatyti geležinkelio uždarymo terminą.“ (LCVA).

1928 m. gruodžio 1 d. traukinių eismas linija J. Basanavičiaus g.–Vilkpėdė buvo nutrauktas. Dėl to pakeistas ketvirtos autobusų linijos maršrutas: Krivių, Užupio, Maironio, B. Radvilaitės, Didžiąja, Vokiečių, Trakų, J. Basanavičiaus, Mindaugo, Kauno, Algirdo, Panerių gatvėmis iki Vilkpėdės. Taip Geležinkeliečių ligoninės, Prekių stoties, skerdyklos darbuotojams ir aplinkiniams gyventojams buvo sudaryta galimybė susisiekti su miestu.

Straipsnio autorius Ričardas Žičkus.