fbpx

Restauruoti legendą

Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė

| Tekstas publikuotas „Gatvės gyvos“ žurnale Nr. 1 |

Įmonės „Neringos restoranas“ nuotr.

Dar 2017 metais „Neringos“ viešbutis ir restoranas užvėrė duris rekonstrukcijai. Matant didelio masto statybos darbus, visuomenėje kilo sąmyšis – ar legenda tapęs restoranas išliks, ar bus išsaugotas autentiškas interjeras? Kol sunkioji technika zujo perstatinėdama viešbutį, istorinis restoranas saugiai laukė restauratorių rankų. Nors užtruko ilgiau, nei planuota, „Neringa“ jau nekantrauja, kada sugrįšite garsiųjų Kijevo kotletų. Tiesa, kai kas bus pasikeitę. Bet tik į gerą. Apie ypatingus restorano atnaujinimo darbus kalbėjomės su jo direktore Agne Lenickiene.

Agne, restoranas „Neringa“ buvo atidarytas 1959 metais. Per daugiau nei pusšimtį metų kai kurios jo originalios interjero detalės neišvengiamai kito, buvo primirštos. Restauruodami restoraną siekėte atkurti pirmajam projektui kuo artimesnį interjerą. Ar sudėtinga buvo surasti šaltinius, vaizduojančius ar aprašančius pirmąją „Neringą“? Galbūt kurie nors atradimai Jums buvo netikėti, nustebino?

Išties vienas iš pagrindinių tikslų buvo ne tik atnaujinti tai, kas yra, bet ir atstatyti tai, kas buvo panaikinta. Pagrindiniai įkvėpimo ir informacijos šaltiniai buvo išlikusios senosios restorano interjero nuotraukos, kurių ieškojome visais įmanomais būdais. Pasitelkėme archyvus, senąsias architektūros knygas. Rastos archyvinės „Neringos“ nuotraukos ir aprašymai buvo pagrindinis atspirties taškas siekiant atkurti 1959-ųjų restorano vaizdą.

6-ojo dešimtmečio „Neringa“. Restauruojant restoraną siekta atkurti pirminiam projektui kuo artimesnį interjerą. Veikiausiai vienintelis dalykas, kuris liks tik archyviniuose vaizduose – šiaudiniai didžiosios salės šviestuvai. Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr.

Restorano restauracijai ruošėmės dar gerokai anksčiau, nei realiai pradėjome darbus. Tuomet dar būdami gyvi, „Neringos“ autoriai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai noriai konsultavo ir dalijosi visa turima informacija ir patirtimi. Tas bendravimas truko tikriausiai nuo 2005 metų. Bėgant laikui, Algimantas surinko viską, ką turėjo susijusio su „Neringos“ restoranu, į vieną vietą ir po jo mirties tie eskizai, brėžiniai bei nuotraukos buvo padovanoti Taikomosios dailės muziejui. Čia mes visada galime kreiptis ir rasti atsakymus į daugybę klausimų, susijusių su restorano atkūrimu. Be to, lankėmės turbūt visuose Vilniaus miesto archyvuose, radome fizinius asmenis, kurie labai padėjo savo turimomis fotografijomis.

Kuriuos iki rekonstrukcijos jau neegzistavusius „Neringos“ interjero elementus pavyko atkurti?

Atkūrėme pagrindinį barą, kuris kažkada buvo sutrumpintas, siekiant padaryti tiesioginį įėjimą į viešbuti. Dabar jis toks, koks buvo 1959-aisiais, – ilgas, bangos formos, užpildantis beveik visą baseinėlio salės sieną. Taip pat atkūrėme kažkada sunaikintus metalinius durų ornamentus ant paradinių restorano durų, sienų bei baldų gobelenų raštus, gėlynus restorano nišose, kurie irgi buvo sunaikinti ir jau seniai pamiršti, restorano stalus bei kėdes pagal senuosius dar A. Nasvyčio braižytus baldų brėžinius bei begalę kitų smulkių elementų.

Didžioji restorano freska „Neringa ir Naglis“ kruopščiai restauruota. Ši sieninė tapyba, kaip ir visa „Neringos“ dizaino koncepcija, įkvėpta Mykolo Sluckio apysakos „Milžinai nenorėjo karaliais būti“.

Galbūt siekiant atkurti pirminį restorano interjero variantą buvo ir tokių detalių, kurių atgaivinimo idėjos visgi teko atsisakyti ir jos liks tik archyviniuose vaizduose?

Turbūt vienintelis dalykas, ko neatkūrėme, – šiaudiniai restorano šviestuvai. Jų buvo atsisakyta dar septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tad didžiąją salę kaip ir prieš restauraciją apšvies šiek tiek vėlyvesnio laikotarpio, unikalūs lietuvių menininkų kurti šviestuvai, kurių galime rasti vėlyvo septintojo dešimtmečio istorinėse nuotraukose. Kaip buvo pasakoję Neringą kūrę broliai Nasvyčiai, taip nutiko dėl pirminės idėjos ir praktinio naudojimo nesuderinamumo.

Vienas išraiškingiausių restorano didžiosios salės interjero kūrinių – Vlado Jankausko ir Vytauto Povilaičio sieninė tapyba „Neringa ir Naglis. Kiek laiko ir rankų prireikė siekiant atnaujinti šį gana didelės apimties kūrinį?

Prie didžiosios restorano freskos visą mėnesį darbavosi 5–6 restauratoriai. Jie visiškai atnaujino freską, nuvalė kai kur net kelis sluoksnius dažų, kuriais kažkada, matyt, bandyta koreguoti tam tikrus nubraižymus ar defektus, atstatė originalų spalviškumą.

Restorano lankytojus kaip ir anksčiau pasitiks vandens almesys. Smagus sutapimas – 1959 m. architektų dvynių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių sukurtą baseinėlį su fontanu restauravo seserys, taip pat dvynės!

Restauruodami restoraną atnaujinote ne tik sienų tapybą, tačiau ir lubas, grindis, baseinėlį… Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Galbūt kažkurie interjero elementai pareikalavo ypatingo dėmesio, netikėtų sprendimų?

Faktūrinės lubos buvo vienas sudėtingiausių interjero elementų. Specialiai jų atkūrimui restauratoriams teko susikurti įrankį iš seno kieto džinso, kurį spaudžiant, pasukant ir staigiai atitraukiant pavyko išgauti originalų lubų raštą, panašų į lietuvišką šakotį. Svarbu, kad išsaugojome unikalią 1959 metų grindų dangą, atkūrėme parketo raštą.

Restorane ne mažiau už interjerą svarbus ir meniu. Ar naujai duris atversiančioje „Neringoje“ svečiams pasiūlysite anksčiau pamėgtų patiekalų?

Kaip ir interjere, taip ir meniu turime paveldą, kurio nevalia sunaikinti! Būtinai gaminsime legendinius patiekalus, be kurių „Neringos“ svečiai mūsų restorano neįsivaizduoja.

Vienas didžiausių iššūkių, su kuriais susidūrė restauratoriai – faktūrinės banguojančios „Neringos“ lubos. Specialiai jų atkūrimui sugalvotas įrankis iš seno kieto džinso, kurį spaudžiant, pasukant ir staigiai atitraukiant pavyko išgauti originalų raštą.

„Neringa“ sovietmečiu garsėjo kaip nepaklusnios džiazo muzikos erdvė. Įvairūs koncertai tęsėsi ir nepriklausomybės laikotarpiu. Ar į restorano didžiosios salės sceną sugrįš muzika?

„Neringa“ neįsivaizduojama be gyvos muzikos. Išlaikysime šią tradiciją – gyvą fortepijono muziką pietų metu ir koncertus penktadienio ir šeštadienio vakarais.

Galbūt turite ir kitų planų, kaip restoranas įsilies į kultūrinį sostinės gyvenimą?

„Neringa“ niekada nebuvo tik apie maistą ir muziką. Ieškome bendradarbiavimo su miesto festivaliais galimybių, renginių koncepcijų. Restorano durys visada bus atviros miesto kultūriniam gyvenimui – tai vieta, kuri už savo išlikimą turi būti dėkinga kultūrai, ir mes pažadame šią restorano misiją tęsti.

Komentarų nėra

Rašyti komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.