Ieva Bartaševičiūtė
Artūro Žuko nuotr.
| TEKSTAS PUBLIKUOTAS „GATVĖS GYVOS“ ŽURNALE NR. 4 |
Molėtai, Mindūnai, Stirniai… Mintyse vardiju puikiai žinomą kelią į Labanorą. Pastaraisiais metais šiuo važiuoti teko ne kartą. Tačiau Čiulų kaimas su vos keliomis lietuviškam kraštovaizdžiui įprastomis sodybomis smalsumo nesužadindavo. Juk priešakyje dar laukia tiek įdomybių! Ir vis dėlto vieną apniukusį vasario rytą mano kelias vedė būtent čia, kur manęs jau laukė mažai kam žinomo Čiulų dvaro šeimininkai Aistis ir Elena Šimaičiai.
Su dvaro istorijos vingiais jau buvau susipažinusi – Aistis atsiuntė kultūros paveldo specialistų parengtą istorinį tyrimą. Pasirodo, net keletą šimtmečių Čiulai buvo vienas iš Molėtų dvaro viensėdžių. XVIII amžiaus pabaigoje šias žemes, taip pat ir Čiulus su juose gyvenančiais valdiniais Imperatorius Pavlas I atidavė prancūzų kilmės didikų Šuazel-Gufje šeimai. Taip, tai pačiai šeimai, į kurią galiausiai atitekėjo Sofija Tyzenhauzaitė – pirmoji moteris rašytoja istorinėje Lietuvoje! Ar žymi literatė kada nors lankėsi šiose apylinkėse, pasakyti sunku. Tačiau 1818 metų Čiulų palivarko pardavimo sutartis sudaryta būtent Sofijos ir jos vyro Oktavijaus vardu. Naujasis savininkas, Rusijos armijos majoras Martynas Jasinskis čia suformavo atskirą dvarą. Vėliau valda parduota kariuomenės gydytojui, medicinos daktarui, Valstybės komiteto nariui, valstybės patarėjui Jonui Pavstanskiui. Kartu su žmona Evelina jis pastatė iki mūsų dienų išlikusį gyvenamą namą, kitus ūkinius pastatus ir įveisė sodą-parką. Tad pravažiavusi Mindūnus jau nekantravau išvysti rąstinį klojimą ir už jo, ant kalnelio, stūksantį medinį ponų namą.
Nuėmus ponų namo apkalą paaiškėjo, kad dalis medinių konstrukcijų yra visiškai sutruniję. Artimiausiu metu visas pastatas bus keliamas domkratais ir supuvę rąstai keičiami naujais.
Vis dėlto pastarieji aštuoniasdešimt metų dvarui nebuvo palankūs. Sovietmečiu nacionalizuotame ponų name perplanuotos erdvės, sunaikinta dalis sienų ir dekoro, įkurta kino salė. O parko pakraštyje pastatyta silikatinių plytų karvidė. Ir nors paskelbus nepriklausomybę dvaras buvo grąžintas Pavstanskių palikuonims, gyvenamasis namas ir toliau nyko.
Kol prieš penkerius metus naują Čiulų dvaro istorijos puslapį nusprendė atversti Aistis ir Elena.
„Na, mes galime per savaitę nuspręsti nusipirkti dvarą“, – šypsosi Elena. Aistis jai pritaria: „Man atrodo, jei ilgiau galvosi, tai ir nenusipirksi.“ Skelbimą apie parduodamą Čiulų dvarą jie rado internete. Važiuodami pro šalį, daug nesitikėdami, nusprendė stabtelėti ir apsižvalgyti. „Bridome per pievą, kuri buvo virš galvos. Čia nesimatė nieko, buvo viskas užaugę!“ – prisimena Aistis.
Tačiau porai patiko, kad dvaras stovi senovinių medžių paunksmėje, teritorija priklauso Labanoro regioniniam parkui. „Čia atklysta nemažai gyvūnų, tiesa, pirkdami mes to dar nežinojome. Daug ko iš pradžių nežinojome. Tuo metu galvojome, kad dvarą atkurti bus paprasčiau“, – sako Elena.
Medinio apkalo tarpeliuose ir plyšeliuose tyrėjai atrado pasislėpusių originalių dažų juostelių. Tad Aistis ir Elena galės atkurti originalią dvaro eksterjero spalvą.
Sustojusi teiraujuosi apie šalia namo išdygusį naujų rąstų statinį. „Viskas, kas yra sutrūniję namo viduje, čia yra atkurta“, – rodo Aistis. „Maždaug keturi rąstų vainikai visu perimetru ir kelios jau supuvusios sienos. Dvarą pakelsime su domkratais ir šią atstatytą dalį pakišime po apačia.“ Pora tikisi, kad šią didelio tikslumo ir kruopštumo reikalaujančią operaciją pavyks atlikti dar šią vasarą.
Tačiau medinis ponų namas nėra vienintelis projektas, reikalaujantis šeimininkų dėmesio. Artimiausiu metu pora tikisi naujam gyvenimui prikelti senąjį kluoną: „Ten galvojame padaryti muziejų. Viduje gana įspūdinga erdvė.“ Taip pat prasidėjo ir parko tvarkybos darbai. Šeimininkai šypteli: „Trejų metų projektą pakeitėme į dvidešimties.“ Vos išgirdusi šiuos žodžius prisiminiau architektūros istoriko dr. Mariaus Daraškevičiaus išsakytą palyginimą – sprinteriai paveldo nesirenka, renkasi tik maratonininkai.
Nors pastarieji 80 metų Čiulų dvarui nebuvo palankūs, tačiau ponų namą tebepuošia originalūs XIX a. pabaigos medinei architektūrai būdingi kiaurapjūviai ornamentai.
Tarsi patvirtindamas mano mintis, Aistis toliau rodo suolą, skirtą drožti medinėms čerpėms – gontams. Čia pat atremtas ir šiomis lentelėmis apkaltas rėmas. „Mes eksperimentuodami bandėme atkurti originalią stogo dangą, nes Lietuvoje niekas jos rankomis nebegamina.“ Ir nors visi bandė atkalbėti, jauna šeima nusprendė net 500 kvadratinių metrų ploto stogą dengti būtent taip.
Įdomu, kuris iš numatytų projektų šiame tvarkybos darbų etape kelia daugiausia iššūkių? „Tokiam dvarui suprojektuoti ir gauti statybos leidimus yra daug atskirų projektinių dalių. Tai ir architektūra, ką visi mato, bet tada yra vandentiekis, elektra, automatika, signalizacija, gaisrosauga, konstrukcijų dalis, žaibosauga“, – vardija Aistis.
„Ir jos visos turi būti sukomplektuotos, visoms joms atlikta ekspertizė! Tačiau kiekvieną dalį daro skirtingas architektas. Tad organizacinio darbo norint parengti projektą yra labai daug.“
Vien klausantis man pradeda suktis galva! Teiraujuosi, ar šeimininkams nepasidarė baisu, kai suprato, kiek reikalų jų laukia? Ar nesinori nuleisti rankų? „Kiekviena stadija yra savaip žavi. Kai pasistumiame į priekį, pamatome kitą žingsnį ir judame toliau“, – dalijasi Elena. O kaipgi paveldosauginiai tyrimai? Tikrai maniau, kad ne statybų projektavimas, o būtent jie kels daugiausia sunkumų. Aistis šypteli: „Tyrimai yra malonioji projekto dalis. Jų metu turbūt daugiausia visko ir išmokome. O ir Kultūros paveldo departamento darbuotojai yra labai geranoriški, visada stengiasi padėti.“
Tad kokios naujai atrastos vertingosios savybės labiausiai nustebino ir kokius lobius slepia šio medinio dvaro sienos? Pasak Elenos, buvo smagu atlikti polichrominius tyrimus, aptikti tarpeliuose pasislėpusių originalių dažų juostelių. Dvaro interjere tyrėjai rado gana daug mėlynos spalvos. „Seniau buvo sunku išgauti mėlyną spalvą ir ji buvo brangi. Taigi norint parodyti dvaro statusą reikėjo viską išdažyti mėlynai. Pasinaudoję polichrominių tyrimų radiniais bandysime atkurti autentiškas spalvas.“ Pavyko atkurti ir pilkšvai melsvą namo eksterjero spalvą. Pasak Aisčio, tai buvo gana populiarus medinių dvarų atspalvis, jį galima išvysti ir ant Paberžės dvaro apkalo.
Polichrominiai tyrimai suteiks galimybę atkurti originalias dvaro interjero spalvas.
Šeimininkai prisimena, kad ne ką mažiau nudžiugino ir atradimai dvaro parke. Nušienavus žolę ir apgenėjus krūmokšnius išryškėjo kadaise Pavstanskių sodintos augalų ir medžių kompozicijos: „Dvi liepos ir ąžuolas aplinkui apsodinti alyvų krūmų žiedu, o toliau – baltauogės meškytės, nes čia buvo perėjimas į arklides“, – rodo pora. Atskleisti senojo sodo paslaptis padėjo atvykę istorinių parkų priežiūros specialistai. Tiesa, didžiausias parko lobis – prie pagrindinio kelio į Labanorą vešantis tuopynas, kuriame ilgus metus slėpėsi dvi įspūdingo storio tuopos. Aistis ir Elena čia norėtų įrengti takelius, kad pro šalį važiuojantys poilsiautojai galėtų pasivaikščioti iki pat istorinio tvenkinio. Išsaugoti senovinius parko reliktus ir pritaikyti juos šiuolaikiniams poreikiams porai padeda kraštovaizdžio architektė.
Bet žmones į Čiulus trauktų ne tik gamtos paminklai. Juk kluone turi atsirasti muziejus! Kokios istorijos ir legendos bus pasakojamos čia? Kaip ir kiekvienam rimtam dvarui priklauso – apylinkėse sklinda legendos apie kadaise Tramio ežere Pavstanskių slėptus lobius. Tačiau šeimininkus labiau intriguoja istorijos apie prancūzmečiu Molėtų dvare apsistojusius Napoleono armijos karius. Netoliese esančias senas kapinaites vietiniai dar ir dabar vadina Prancūzkapiais. Galbūt Čiulai galėtų tapti „Napoleono kelio“ dalimi? Prieš kelerius metus sertifikuotas Kultūros kelias jau nusidriekė per trylika valstybių ir daugiau nei šešiasdešimt miestų, tačiau Lietuvoje jo atšakų dar neatsirado. Tiesa, pirmiausia Aistis su Elena norėtų rasti specialistą, kuris padėtų parengti ekspoziciją.
Smagu girdėti, kad kiekviename naujame etape pora pirmiausia konsultuojasi su savo srities ekspertais. Tai man suteikia vilties, kad kada nors Čiulų dvaras taps pavyzdžiu, kaip reikia atgaivinti senuosius Lietuvos dvarus.
Įspūdingoje kluono erdvėje ilgainiui įsikurs muziejus. Tačiau smalsuolių žvilgsnį trauks ne tik ekskpozicija, bet ir senovinė pėdinė stogo konstrukcija.
Tad ką galėtų patarti Aistis ir Elena būsimiems dvarų šeimininkams? Svarbiausia, pasak Aisčio, įvertinti išlikusią pastato konstrukciją. Jei ji tvarkinga, tuomet galima susiplanuoti tvarkybos etapus ir pamažu juos atlikti. „Tad aš tikrai rekomenduočiau įsivertinti, kaip atrodo kiti treji metai“, – pabrėžia vaikinas. Tačiau, kaip pastebi Elena, surasti tokios geros būklės dvarelį, kuriam visai nereikėtų kapitalinio remonto, sudėtinga. Jeigu avarinės būklės likvidavimo darbai jūsų negąsdina ir jau radote savo svajonių dvarą, tuomet pasisamdykite projektų vadovą! Jis jums ir padės suvaldyti visas projektines dalis ir būtinas ekspertizes.
Apžiūrėję tuopas ir klojimą sukame atgal prie medinio ponų dvaro. Iš už debesų pasirodžiusi saulė tarsi pritaria, kad Čiuluose viskas dar prieš akis. Tad tvirtai sau pažadu ir vėl čia apsilankyti. Molėtai, Mindūnai, Čiulai, Stirniai…