Bukčiai. Istorinė apybraiža

Bukčiai – retai istoriniuose šaltiniuose minima Vilniaus apylinkė, kurią nuo seno buvo nelengva pasiekti. Net ir XXI a., kai Vilnius yra gerokai išsiplėtęs, o gatvių ar tiltų tiesimas nesudaro techninių iššūkių, Bukčiai išlieka vis dar gana ribotai pasiekiama vietove. Todėl nesunku įsivaizduoti, kad praeityje čionai užklysdavo retas. Gyvenimas tekėjo ramesne vaga nei pačiame mieste ar judriausiuose, ties magistraliniais keliais nutįsusiuose priemiesčiuose. Palyginimui, kitapus Neries esantys Paneriai ir pro juos einanti Savanorių prospekto trasa nuo seno buvo vienas svarbiausių kelių, todėl ten gyvenimas virė kur kas intensyviau.

Pavadinimo „kaltininkė“ – Neris

Keistokas Bukčių pavadinimas priklauso grupei Vilniaus vietovardžių, kurie juos lituanizuojant sovietmečiu buvo ne išversti pagal prasmę, o perdaryti, kad įgautų panašų sąskambį. Šitaip iš Góry atsirado Guriai, iš Wiszary – Visoriai, o iš Buchta – Bukčiai. Buchta, бухта baltarusių ir lenkų kalbose reiškė užutėkį, gilią vietą, linkį, įlanką. Tiesa, lietuvių kalboje taip pat yra vis rečiau vartojamas žodis bukta, reiškiantis iš esmės tą patį. Iš tiesų, ties Bukčių mišku Neris nepaliauja rangytis ir daro kelis posūkius. Tad būtent sudėtinga Neries trajektorija nulėmė šios gyvenvietės pavadinimą.

Tvirtų įrodymų, kada šis pavadinimas pradėtas vartoti ir kas jį sugalvojo nėra, tačiau dalis tyrinėtojų mano, kad tai sugalvojo medieną upe plukdę sielinininkai, šioje daug posūkių darančioje Neries atkarpoje kiekvieną užutėkį ženklindavę kaip „buchtą“.

Buchtų – ne viena

Šiandien Neries apjuosta teritorija į pietus nuo Lazdynų paprastai skirstoma į Bukčius ir Lazdynėlius, tačiau toks skirstymas yra ganėtinai naujas. Didžiąją istorijos dalį – o senbuviai ir iki šiol – šios vietovės kaimai vystėsi tarsi atskirose miško salelėse, todėl ir buvo vadinami ne vienu ar dviem vardais, o patikslinami skaičiais, pvz., 1-oji Buchta, 2-oji Buchta ir t. t.  Toks skirstymas matomas XIX a. pr. planuose, tad jis gajus ne mažiau kaip du amžius, o gal ir ilgiau, net nuo LDK laikų.

REWO sklypas yra buvusios 5-osios Buchtos arba Penktųjų Bukčių kaime (žr. žemėlapį žemiau, ties Buchta V). Pagal 1933 m. žemėlapį (žemėlapių duomenys vėluoja keletą metų, todėl galima 5–10 m. paklaida), didžiausia iš Buchtų buvo kitame Neries krante, ten, kur dabar išliko nedidelė gyvenvietė palei Titnago g., prie pat Gariūnų tilto. Anuomet šioje Buchtoje buvo 19 namų. Dešiniakrantės Buchtos buvo mažesnės, įskaitant ir 5-ąją Buchtą, kurioje buvo tik 4 namai. Vis dėlto 5-oji Buchta galėjo didžiuotis turėdama ir veikiančią įmonę – plytinę (plane pažymėta Cg – cegielnia, plačiau kitame skyriuje).

Bukčiai Tiškevičiaus akimis

1857 m. Vilniaus archeologinės komisijos narys grafas Konstantinas Tiškevičius (1806-1868) surengė mokslinę ekspediciją Nerimi (Vilija). Po keliolikos metų pasirodžiusioje jo knygoje „Neris ir jos krantai“ buvo paskelbti vertingi moksliniai faktai ir subjektyvūs įspūdžiai iš šios ekspedicijos.

Natūralu, kad dalis kelionės driekėsi per Vilnių ir jo apylinkes. Nors didelio akcento ties Bukčiais grafas nedėjo, jam šie upės vingiai kėlė pasigėrėjimą:

Nuo vyskupų palivarko [daugmaž dab. „DS Smith“ teritorija – A. K.] plaukiant toliau, patenki tarp nuostabiausių krantų. Kairėje palei Nerį vis dar driekiasi grandinė kalnų – tie vaizdingieji Paneriai, mišku apaugę, didelių daubų ir gilių bedugnių suskaidyti. <…> Dešinėje Neries krantas ne mažiau vaizdingas. Tiesa, jo nepuošia tokie dideli kalnai, bet užtat aukštumos gražiai apžėlusios, tarp jų slėniai, kaitaliodamiesi su dirbamais laukais, vis išlendančiais iš už kalnų, tolumoje apaugusiu mišku, skuba prie gražių Neries krantų.

Aprašęs gamtos grožį, Tiškevičius vaizdingai apibūdino skurdžią Bukčių kaimų gyventojų buitį:

Tose lygumose nuolat matyti pavienės sodybos. Plaukiančiojo upe jos nepribloškia nei savo grožiu, nei turtingumu. Tai užusieniai, kitados priklausę Vilniaus kapitulai, o šiandien – valstybiniai. Beveik visada – tai vienas beveik palaikis namelis, dengtas šiaudais, aplink kurį skurdūs ūkiniai pastatai. Tos sodybos, nepasižyminčios turtingumu, praeivio nestebina ir išpuoselėtu žemės ūkiu. Žmonės, įsikūrę arti miesto, kuris kasdien už viską moka grynais pinigais, visai kitaip ir kur kas prasčiau ūkininkauja už nuo miesto atokiau gyvenančius žemdirbius, kurie turi stropiai ir darbščiai dėti grūdelį prie grūdelio ir laukti pirklio. Čionai tuščia arklidėje, tuščia tvarte, tuščia svirne ir viralinėje, nes kiekvieną sumaltą saują grūdų, kiekvieną ryšulį šiaudų, vos atvestą veršį, vištą, kiaušinį – viską neša į miestą ir keičia į gryną pinigą. Vietiniai gyventojai priprato gyventi iš grynųjų, priprato prie šios netvarkos ir papročių sugedimo, kuriuos miesto gyvenimas taip primygtinai siūlo, jie skurdžios išvaizdos, dažniausiai dykinėtojų fizionomijomis, gyvendami viena diena, jokių ūkio atsargų paprastai nekuria, nes jei jų į miestą patys neneštų, gudrus Vilniaus izraelitas ateitų ir iš namų turtą išneštų. Šių sodybų gyventojai, kaip laisvieji žmonės, itin dažnai čionai keisdamiesi, plačiau nemąsto apie rytojų, neprideda rankos savo būstams pagerinti, todėl ir išorinis, ir vidinis šių pakrantės gyvenviečių skurdas daro nemalonų įspūdį.

Palikęs gyventojus, Tiškevičius atsigręžė į upę ir netruko pastebėti, kad prie Bukčių esanti Neries atkarpa itin pavojinga:

Čionai Neries gruntas vėl akmenuotas. Niekur per visą savo kelionę šia upe nesusidūriau su tokia daugybe pragaištingų akmenų vienam daikte kaip šioje „mus upelių gimtinės” vietoje. Pilna joje visokių – ir didesnių, turinčių savo vardus, ir mažesnių, bevardžių, bet vis tiek klastingų akmenų, per kuriuos plaukiantysis patenka į daugiau ar mažiau pavojingas rėvas.

Grafas mini tuo metu upeivių gerai pažįstamas rėvas, akmenis, tačiau laikui bėgant šių pavadinimų geografiją tapo sunku atsekti. 2007 m. archeologo Vykinto Vaitkevičiaus komanda kartojo legendinę K. Tiškevičiaus ekspediciją. V. Vaitkevičiaus manymu, tarp Bukčių ir Panerių buvo Šunelių rėva, Panerių rėva (Ponarka). Praeityje vietiniai žinojo padavimą apie vietą upėje, vadintą Aukso karieta. Pasakota, kad 1812 m. traukiantis prancūzų kariuomenei karieta, vežanti Napoleono iždą, nuslydo į upę. Manytina, kad kažkur ties užutėkiais tarp Bukčių ir Panerių galėjo būti gelmė. Galbūt ne sutapimas, kad vienas iš šiose apylinkėse buvusių piramidės formos akmenų vadintas Paiždininkiu (Podskarbiec).

Svarbesni Bukčių objektai

Prieš prieinant prie REWO valdomos teritorijos analizės, verta glaustai paminėti kelis smalsių vilniečių neblogai žinomas objektus Bukčiuose (ar siejamus su jais).

Šaudykla

Daugmaž ties Bukčių miško viduriu plyti apleista buvusi šaudykla, kurią Lenkijos kariuomenė įrengė tarpukariu. Toje epochoje lenkai aktyviai fortifikavo Vilnių – statė bunkerius, sandėlius, kareivines, kelius ir geležinkelius. Šiam sąrašui priklauso ir garsieji požemiai Šeškinės kalno papėdėje ir Sapieginės miške. Šaudykla tapo šios sistemos logiška tąsa. Be betoninių šaudymo pozicijų ir kalvelių taikiniams yra išlikęs įspūdingas kone 10 m aukščio pylimas, skirtas kulkoms sulaikyti. Pylimo vietos koordinatės: 54.665127, 25.208978.

Bukčių kapinės

Lietaus g. gale, ties dab. Lazdynėliais, plyti mažytės Bukčių kapinės. Apie jų įkūrimą nerasta  jokių apčiuopiamų duomenų, tačiau aišku, kad jose buvo laidojami aplinkinių kaimų gyventojai (tame tarpe Bukčių, Lazdynų, Miškinių ir kt.). Sovietmečiu įsibėgėjus naujų didžiulių nekropolių įrengimui (Rokantiškės, Karveliškės), laidojimas šiose kapinėse paliktas tik giminaičiams.

Bukčių tiltas

Bukčių tiltas (nepainioti su REWO teritorijoje tarpukariu buvusiu tiltu) – daugiau nei 15 m. oficialiai nebenaudojamas pėsčiųjų tiltas tarp Vilkpėdės ir Miškinių. Bukčių pavadinimas jam „prilipo“ stichiškai – iš tiesų oficialiai jis taip nebuvo vadinamas. Tai vienas senesnių tiltų per Vilnių, suprojektuotas ir pastatytas 1955–1957 m. pagal garsaus tarpukario ir pokario inžinieriaus Viktoro Ražaičio projektą. Anuomet šis tiltas sujungė du svarbius pramonės objektus – antrąją elektrinę (VE-2) ir „Panerio“ tarybinį ūkį, kurio apleisti šiltnamiai greta E. Šimkūnaitės g. stūkso iki šiol. Įdomu tai, kad ties Bukčių gatve esantis futbolo stadionas iki šiol vadinamas „Panerio“ pagal tai, kad priklausė to paties pavadinimo šiltnamių ūkiui. Ateityje planuojama Bukčių tiltą sutvarkyti ir vėl pritaikyti naudojimui.

Plytų gamykla „Buchta“

REWO sklype iki XX a. vid. veikė plytinė lakonišku pavadinimu „Buchta“. Kartais tikslumo dėlei buvo nurodoma, kad ji yra Vilniaus vaivadijos Vilniaus–Trakų pavieto Riešės valsčiuje. Gali skambėti netikėtai, tačiau Bukčiai prieš karą administraciniu požiūriu priklausė Riešei (gmina Rzesza). Tikslios plytinės atidarymo datos nustatyti nepavyko, tam reikėtų išsamesnių tyrimų. Gali būti, kad jos įsteigimas ir aktyviausias veiklos laikotarpis buvo tarpukariu. To laikotarpio žemėlapiuose ji visada žymima raidėmis Cg (lenk. cegielnia – plytinė), žymima krosnis su kaminu ir kelių nedidelių pastatų grupė. Labai tikėtina, kad Bukčių g. 49 esantys pastatai yra plytinės palikimas. Įmonė naudojo vietinį molį, apie ¼ ha kasė savame sklype, dar 1,5 ha buvo išsinuomojusi iš Borkovskių ir Šafranovičių. Vienas iš molio karjerų žymimas žemėlapiuose kiek šiauriau REWO teritorijos, dab. Lazdynėlių pakraštyje, daugmaž ties būsimu adresu Lazdynėlių g. 79.

Istoriniu požiūriu vertingas dokumentas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve – pavyko aptikti 1940 m. plytinės nacionalizavimo aktą. Byloje įmonė įvardijama kaip Lazario Mileikovskio plytinė „Buchta“. Akte skrupulingai aprašytas visas tuo metu buvęs įmonės inventorius. Nacionalizavimo komisija 1940 m. rudenį konstatavo, kad įmonė veiklos nevykdė ir apskaitos knygų nevedė.

Štai kokį kilnojamąjį inventorių aptiko komisijos nariai:

• 5 stalai plytų formavimui
• 5 vagonetės
• 70 geležinių lentų
• 6 geležinės lazdos molio laužymui
• 7 geležinės lazdos krosniai
• 1 vežiminės svarstyklės
• 1 didelė dėžė avižoms
• 2 artuvai (mediniais ir geležiniais dantimis)
• Ir kt.

Nekilnojamąjį turtą sudarė:

• Medinis 1 a. gyv. namas su mūriniu prieškambariu ir čerpiniu stogu
• Medinis tvartas su mediniu butu
• Hoffmanno krosnis iš plytų ir akmenų, 14 kamerų su kaminu, apie 140 000 vnt. plytų talpos
• 10 skirtingų stoginių

Taip pat aptikta apie 6000 kg molio. Bendra nacionalizuojamo turto vertė sudarė daugiau nei 80 tūkst. litų.

Didžiausią įspūdį keliautojams turėjo daryti vad. Hoffmanno krosnis – kompleksinė plytų gamybos linija aukštu kaminu ir dažnai apvalios konstrukcijos. Ji tokį pavadinimą gavo pagal vokiečių išradėją F. Hoffmanną, kuris šią technologiją sukūrė 1858 m. ir užpatentavo. Krosnies kaminas buvo matomas iš tolimų apylinkių, jį galima įžiūrėti ir šioje nuo Panerių darytoje XX a. 4 deš. fotografijoje žemiau (žr. kaminą tolumoje kairėje, nuotrauką rekomenduojama prisiartinti).

Metalo konstrukcijų gamykla

Tikslios datos, kada plytinė liovėsi veikti, nustatyti nepavyko. Remiantis kitų įmonių istorija darytina prielaida, kad po karo, sovietams nacionalizavimus plytinę, ji dar kurį laiką galėjo veikti kaip valstybinė įmonė. Aplinkinių kaimų, net atokesnių (pvz., Gariūnų) senbuviai atsimena, kad jų giminaičiai į plytinę keliaudavo tiek prieškariu, tiek pokariu.

Vis dėlto sekant sovietų polinkiu pramonę pertvarkyti ir stambinti, tokia prieškario dvasioje statyta plytinė turėjo būti laikoma nerentabilia. Juo labiau, kad 1954 m. kitapus upės buvo pastatytas žymiai našesnis silikatinių plytų fabrikas (dab. AB „Silikatas“). Bukčiuose iki šiol gyvenanti ponia Stanislava prisimena, kad apie 1964 m. jai, jaunai darbininkei atvykus į Bukčius, buvo nurodyta ardyti plytinės Hoffmanno krosnį – vadinasi, dar du dešimtmečius po karo šie pastatai stovėjo (ir galbūt veikė). Įdomu tai, kad pasak p. Stanislavos, patį kaminą buvo patikėta sprogdinti profesionalams, todėl vietiniai sprogdinimo dieną išvažiavo iš Bukčių. Ardymo darbams pasibaigus, prasidėjo naujos metalo dirbinių gamyklos statyba. Palaipsniui teritoriją užpildė apie 10 įvairios paskirties pastatų: cechai, valgykla, administraciniai pastatai, inžineriniai statiniai, sandėliai, garažai ir kt.

8 deš. vid. Bukčių gamykla tapo „Neringos“ gamybinio susivienijimo dalimi. Susivienijimas gamino įvairias buitines ir kultūrines prekes. Jį sudarė 4 padaliniai („Lėlė“, „Žaislas“, „Vienybė“ ir „Metalo konstrukcijų gamykla“ Bukčiuose). Dar vėliau prie „Neringos“ prišlietos kitos įmonės Kaune ir Šakiuose. IV cechas (Bukčiuose) gamino metalo gaminius – tai įvairūs kanistrai, keksų kepimo formelės, šiukšlių dėžės, piltuvėliai, žaislams skirta litografuota skarda, smulkmenos iš alavuotos skardos, gaisriniai kibirai, skardinės ir kt. Vienas tinklaraštininkas atsimena, kad vėlyvuoju sovietmečiu moksleiviai į Bukčius keliaudavo atlikti praktikos ir simboliškai užsidirbti, pvz., pakuojant keksų kepimo formeles. Įdomu, kad „Neringos“ gamybiniam susivienijimui 1981–1992 m. vadovavo gerai visuomenėje žinomas pramonininkas ir politikas Algimantas Matulevičius. Vaizdingai gamyklos gyvenimas užfiksuotas 1990 m. dokumentiniame filme „Permainos“ (saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve).

Su gamykla tiesiogiai susijęs ir gana originalus 10-ies 3 aukštų geltonų plytų daugiabučių kvartalas. Pasak senbuvės p. Stanislavos, ji viena pirmųjų gavo butą šiuose namuose išdirbusi gamykloje kone du dešimtmečius. Jos šeimai tai buvo neišpasakytas džiaugsmas. Nemaža dalis gamyklos darbininkų iki tol glaudėsi senuosiuose plytinės pastatuose Bukčių g. 49 (jie buvo paversti bendrabučiais) arba neišlikusiuose mediniuose trobesiuose. Tuo tarpu senojo kaimo fragmentų liko visai nedaug – vos keli euroremonto nematę mediniai namai su išlikusiais liaudiškais papuošimais stūkso šiaurinėje Bukčių dalyje. Įdomu tai, kad istoriškai Bukčiuose buvo labai daug Šafranovičių giminės atstovų. Dalis jų čia gyveno iki šiol, jų giminės atstovų kapų yra ir Bukčių kapinėse.

Gamyklos žlugimas

Kelionė į rinkos ekonomiką Bukčių gamyklai buvo skausminga. Nepriklausomybės laikais bandyta gelbėtis pasitelkus vakarų europiečius. Kartu su vokiečiais Bukčiuose buvo įsteigta bendra Lietuvos–Vokietijos įmonė „Broner“, o jau nuo 1989 m. su britų investicijomis pripučiamus guminius kamuolius imtasi gaminti po „Wembley-Neringa“ vėliava.

2000 m. prie ekonominių gamyklos veiklos sunkumų prisidėjo konfliktas su Bukčių gyventojais – individualių namų kvartalo naujakuriai suprato, kad šalia vis dar yra veikianti gamykla ir ėmė rašyti skundus tarnyboms dėl lakų ir dažų kvapo. Įmonėje 2000 m. buvo lakuojama konservų dėžučių skarda, gaminami kanistrai. 1999 m. buvo investuota į gamyklos atnaujinimą, įrengti 150 tūkst. litų kainavę valymo įrenginiai, emisijas užtikrinanti laboratorija. Tuo metu dirbo apie 100 žmonių, 39 proc. akcijų priklausė valstybei. Įmonės vadovai įtarinėjo, kad siekiama ją uždaryti ir žemę paversti individualių namų statybos kvartalu.

2004 m. „Broner“ nutraukė gamybą. Tais pačiais metais specializuotuose žurnaluose AB „Invalda“ (tuometinė gamyklos savininkė) paskelbė apie planuojamą daugiabučių kvartalą. 2007 m. prasidėjo pramoninių pastatų griovimo darbai. Vis dėlto prasidėjusi 2009 m. ekonominė krizė statyboms taip ir neleido prasidėti. 2010 m. „Invalda“ pardavė „Broner“ akcijas.

Tiltas ir keltas

Vienas labiausiai intriguojančių objektų aptariamoje teritorijoje – buvęs tiltas ir keltas. Apie šiuos objektus žinios gana fragmentiškos. Paprastai nuo senų laikų tiltų statyba buvo be galo brangus malonumas (juk beveik 400 metų Vilniuje tebuvo vienas tiltas per Nerį), todėl tokio statinio buvimas ties Bukčiais išties neįprastas. Galima spėti, kad tiltą tiesė ne miesto įstaigos, o plytinės savininkas, suinteresuotas sklandesniu darbininkų atvykimu ar produkcijos išgabenimu. Pagal 1924 m. žemėlapį matyti, kad tiltas buvo medinis ir stovėjo daugmaž ties ta vieta, kur dabar Jankiškių g. statmenai atsiremia į Nerį. Kada tiltas sunyko – neaišku. Vis dėlto galima spėti, kad pavasariniai ledonešiai ardė jo konstrukciją, o lemiamą smūgį galėjo suduoti 1931 m. Didysis  Vilniaus potvynis.

Greičiausiai vos tiltui sugriuvus jį pakeitė keltas. 1940 m. „Buchtos“ plytinės nacionalizavimo byloje prie kilnojamojo inventoriaus paminėtas 1500 litų vertės keltas, 25 m plieninis lynas ir pagalbos juosta. Kalbintos Bukčių ir Gariūnų kaimų senbuvės p. Stanislava ir p. Janina pridūrė, kad keltininko būdelė buvo Bukčių pusėje, ties plytine. Keltas veikė be tvarkaraščio. Bukčių pusėje keltininką buvo galima pasikviesti tiesiog pabeldus, o kitame krante styrojo stulpas su varpeliu. Įdomu tai, kad abiejose upės pusėse išlikę seni mediniai stulpai – galbūt jie susiję su kelto veikla.

Pasak senbuvių, keltas nustojo veikti daugmaž tuo metu, kai į Bukčius pradėjo kursuoti miesto autobusas. Tai stipriai pagerino susisiekimo sąlygas su miestu ir keltas nebeteko prasmės. Miesto autobusai ėmė kursuoti apie 1960 m. atidarius maršrutą 32B Žvėrynas–Buchtos g. Trasa: st. Žvėryno žiedas, senasis kelias (miško kelias, Tujų g.), kelias per dab. Karoliniškes, kelias per dab. Lazdynus, Buchtos g. (Bukčiai). Nuo 1967 m. jį pakeičia autobusas Nr. 29 Žvėryno žiedas–Buchtos g. (Bukčiai). Vėliau šį maršrutą pakeitė 23, 49. 49 kursuoja iki šiol.

Apibendrinimas

Žemiau pateikiamos kelios esminės tezės, apibendrinančios vietovės istoriją:

• Bukčių pavadinimas kilo nuo žodžio buchta, reiškiančio įlanką, užutėkį.
• Gyvenvietės šioje kilpoje nuo seno buvo numeruojamos – Buchta 1, Buchta 2 ir t. t. REWO teritorija yra buvusioje 5-ojoje Buchtoje.
• Tarpukariu šioje vietoje veikė plytinė „Buchta“, turėjusi pažangią Hoffmanno tipo krosnį ir įdarbindavusi darbininkus iš aplinkinių kaimų.
• XX a. 7 deš. vietoje plytinės iškilo metalo dirbinių gamykla, kurioje buvo gaminami kanistrai, skardinės, kibirai ir kiti metalo gaminiai. Gamyba Bukčiuose buvo vykdoma iki 2004 m.
• Geltonų plytų daugiabučių dešimtukas Bukčiuose – tai gamyklos darbininkams nuo 1979 m. statyti namai.
• Tarpukariu Bukčius ir Jankiškes jungė medinis tiltas, kuris, ko gero, buvo galutinai sunaikintas per 1931 m. Didįjį potvynį.
• Tarpukariu ir pokariu abu Neries krantus jungė lyninis keltas.

Iki susitikimo Bukčiuose!