Atėjo nauji metai gražiu skaičiumi – 2020. Daugelis mūsų kurs planus, ką veiks netolimoje ateityje, tačiau be būtinų nuveikti darbų svarbu nepamiršti savęs pamaloninti nuostabiu džiaugsmu – kelionėmis. Ne, „Gatvės gyvos“ organizuoti išvykstamųjų kelionių į užsienį kol kas nesiruošia, tiesiog norime pasidalinti įspūdžiais iš pastarosios kelionės po Balkanus. Galbūt kam nors iš jūsų tai bus įkvėpimas naujai atostogų krypčiai. Straipsnis labiau panėši į fotoreportažą su trumpais komentarais po nuotraukomis, tačiau jei bus norinčių kai kurias detales išsikamantinėti nuodugniau, rašykite, mielai atsakysime. Nekantriausieji iškart gali žvilgtelėti į straipsnio pabaigą, kur pateikiame keletą kertinių dalykų.
Kodėl Balkanai? Nes visi mes jaučiamės jau neblogai pažįstą Europą, bet štai žemyno dalis tarp Graikijos ir Italijos vis tiek lieka intriga, nepažinta žeme. Gerai prisimenu dar iš mokyklos vadovėlio Šaltojo karo laikų Europos padalijimą: štai yra SSRS ir Varšuvos pakto šalys vienoje geležinės uždangos pusėje, Vakarų Europa su Europos Bendrija – kitoje. O Jugoslavija – nors ir komunistinė, bet su SSRS veikiau aršiai konkuruoja nei draugauja, Vakarams jos irgi nepriskirsi. Žodžiu, kažkokia neaiški vieta, lyg ir „raudona“, bet lyg ir ne visai. Albanija – apskritai atskira planeta. Pastarųjų dešimtmečių įvykiai – Bosnijos karas, Kosovas – primena, kad istorija regione dar nebaigta rašyti, ji vyksta realiu laiku. „Balkanų katilas“ – irgi daug sakantis terminas. O bet tačiau – tai Europa. Ir mes panorome ją pažinti iš arčiau.
Šiame regione aplankėme Albaniją, Juodkalniją, Bosniją ir Hercegoviną bei Serbiją. Fragmentiškai – ir Graikijos Korfu salą. Keliavome dvi savaites, bet tai nėra pakankama visam regionui – nors ir labai norėjosi, bet teko atsisakyti Makedonijos ir Kosovo, o nuo Kroatijos ir Slovėnijos šiek tiek atbaidė dideli turistų srautai. Taigi, šiam ketvertukui laikas dar ateis, bet kiek vėliau.
Patogiausia – per Graikiją
Ieškodami pigiausio būdo nusigauti iki Balkanų supratome, kad skristi tiesiai į, sakykim, Belgradą ar Sarajevą iš Lietuvos arba neįmanoma, arba brangu, todėl pasirinkome skristi iš Vilniaus į Graikijos salą Korfu. Ją ir Albaniją jungia keltas. „Ryanair“ lėktuvo bilietai į Korfu kainavo gėdingai pigiai (po 29 € žmogui), todėl kitų variantų nebesvarstėme. Be to, atsiradusią galimybę patyrinėti šį Graikijos kampelį priėmėme su džiaugsmu.
Korfu praleidome tris dienas. Kadangi turistinis sezonas saloje jau buvo praėjęs, mėgavomės laukine gamta, pustuštėmis lankytinomis vietomis. Tarp objektų keliavome išnuomotu automobiliu. Stipriai rekomenduoju tai daryti bet kuriam keliaujančiam po šią ar panašias salas. Pirma, tai yra labai patogu. Antra, tai netgi atsieis pigiau, nei naudotis viešuoju transportu, kuris tokiose vietose kaip Korfu važiuoja retai, nereguliariai ir yra brangus. Ką jau kalbėti apie tai, kad tik automobiliu galima pasiekti kai kurias įdomesnes salos vietas. Taigi, šioje vietoje nedvejokite.
Iš aplankytų vietų įspūdį paliko Austrijos imperatorės Elžbietos rūmai Achilleone, akis glostantys vaizdai į jūrą ir uolas Paleokastritsoje, vienuolynas Pantokrator kalne. Pilant kaip iš kibiro apsilankėme XIII a. Gardiki pilyje, tokiu oru ji atrodė tikrai paslaptingai, be to, buvome visiškai vieni. Tiesa, kaip parodė kitos kelionės dienos, panašių pilių regione yra n+k. Malonus ramiam pasivaikščiojimui yra ir pagrindinis salos miestelis Kerkyra, didingai, net šiek tiek baugiai atrodė tamsų vakarą aplankyta senoji Korfu tvirtovė, menanti Venecijos respublikos laikus.
Žemyninėje Graikijoje neteko būti, todėl nežinau, kiek objektyvus bus mano pirmasis įspūdis apie šią šalį. Visumoje pasitvirtino girdėta nuomonė, kad Graikijoje kainos ir kokybės santykis prastas – daug kas kainuoja brangiau nei kaimyninėse šalyse, tačiau paslaugos kokybė yra prastesnė. Žodžiu, graikai paima tiek eurų, kiek reikia, bet darbo atlikti gerai nepersistengia. Vis dėlto įspūdžiai iš Korfu šviesūs, sakyčiau, kad papildoma diena šioje saloje būtų nepakenkusi. Na o toliau jau laukia Albanija.
Albanija. Atvykome į Europą?
Korfu ir Albaniją jungia keltas. Valanda plaukimo – ir mes jau dedame koją Sarande mieste. Pirmas įspūdis gana slogus – kadangi nebe turistinis sezonas, vaizdas primena Perkūnkiemį po evakuacijos. Šimtai naujų turistams skirtų spalvotų daugiaaukščių dėžučių, bet žmonių jau nebėra. Sarandėje tik išsinuomavome automobilį ir nusprendėme iškart mauti tolyn lankyti vertesnių dėmesio objektų. Beje, su automobilių nuoma Albanijoje buvo ne taip lengva, todėl po ilgų paieškų internete galiausiai nusprendėme surizikuoti ir rinktis vietinę įmonę Eurocar (nemaišyti su tarptautine Europcar), apie kurią atsiliepimai internete daugiau neigiami. Vadybininkas taip uoliai išfotografavo automobilį iki jį mums perduodant, kad rodėsi, net nanoįbrėžimas neliks nepastebėtas ir gerai mums paplonins kišenes (Graikijoje, priešingai, nei perduodamo, nei grąžinamo automobilio būklė įmonės pernelyg nejaudino). Vis dėlto viskas praėjo gerai, važiavome kultūringai ir į jokius incidentus nepakliuvome.
Vos ėmus riedėti Albanijos keliais apėmė keistas įspūdis, kad po Graikijos patekome į tikrą, modernią Europą. Ir kas galėtų pagalvoti? Juk esame įpratę manyti, kad Albanija yra veikiau trečiojo pasaulio šalis, na bent jau tikrai ne toliau pažengusi nei Graikija. O pasirodo, štai kaip būna.
Pirmas taškas, kurį aplankėme – Butrint archeologinis parkas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Tai vieta, dvelkianti Antikos laikais. Aplink ją – puiki gamta. Butrintas tai toks mini Romos variantas, tačiau ne toks nuvalkiotas (žmonių lankėsi vos vienas kitas) ir kur kas kompaktiškesnis. Senoviniai griuvėsiai, amfiteatras, pirtys, kolonados. Verta.
Kitas taškas buvo Gjirokastër, senovinis romantiškas miestas kalnų apsuptyje su UNESCO reikšmės senamiesčiu. Pagrindinis objektas šiame miestelyje yra pilis su net keliais skirtingais muziejais jos viduje ir vaizdingomis panoramomis, bet ne mažiau žavi senamiestis. Krautuvėlės, namai čia rekonstruojami su fantastiška darna – visos iškabos priderintos vienoda stilistika, tas pats liečia medinius langus, duris ir kt. Senamiestyje dėmesį patraukė ir dar vienas dalykas – akmeniniai stogai. Žmonės čia stogus dengia tiesiog skaldyto akmens plokštėmis, kurios savo svoriu sugula viena ant kitos be jokio papildomo tvirtinimo.
Po Gjirokasterio pusdieniui sustojome šiek tiek panašumų turinčiame Berate. Tai irgi UNESCO objektas. Sakoma, kad miesto pavadinimas radosi nuo seno slaviško žodžio Бѣлградъ, reiškiančio „baltąjį miestą“. Iš tiesų, kai kurių senųjų kvartalų namų fasadai visi kaip vienas sutartintai balti.
Berate taip pat yra pilis, tačiau ji išskirtinė tuo, kad tai tarsi atskiras nedidelis miestelis, apjuostas siena ir vartais, o perimetro viduje – senoviniai akmeniniai namukai, beje, nemaža dalis jų vis dar gyvenami. Kokiame skersgatvyje sutikę romią senučiukę jautėmės lyg būtume nusikėlę į viduramžius.
Nei vienos šalies neįmanoma iki galo suprasti, neaplankius jos sostinės. Taigi, atėjo Tiranos eilė. Jeigu mažieji Albanijos miesteliai maloniai stebino, tai apie sostinę gerų žodžių pašykštėsiu. Pirma, vairavimas čia buvo siaubingiausias, kokį tik teko turėti gyvenime. Miestas dūsta spūstyse, jaučiasi, kad Tirana buvo projektuota vienokiam gyventojų skaičiui, o tada netikėtai įvyko demografinis sprogimas, kurio pasekoje eksponentiškai išaugo automobilių skaičius. Kai kurios gatvėse automobiliai šonu parkuojami ne viena, o dviem ar net trim eilėmis, kaip jie po to sugeba išvažiuoti – vienas dievas težino.
Ko gero, pats įspūdingiausias objektas Tiranoje yra atokiai nuo miesto centro įrengta buvusios komunistinės Albanijos valdžios slėptuvė, kurioje dabar veikia muziejus pavadinimu Bunk’art 1. Šiuose požemiuose rasite paties ilgamečio Albanijos diktatoriaus Envero Hoxhos kambarį, aktų salę (!) ir eilę kitų stulbinančių dalykėlių. Net slėptuvės durys yra ne kaip įprasta metalinės, o betoninės. Iš Bunk’art 1 pasisėmėme keletą įdomių idėjų, kurias savaip pritaikysime ir savo bunkeryje-slėptuvėje Vilniuje, jau labai greitu metu atversiančioje duris visiems smalsuoliams.
Atkreipsiu dėmesį į istorinę įdomybę, kad komunizmo laikais Albanija buvo izoliavusi save ne tik nuo Vakarų Europos, bet ir nuo kitų Europos komunistų, todėl bunkeryje dujokaukės ir kita išgyvenimo įranga pažymėta ne rusų ar panašia kalba, o kinų (kurį laiką kinai buvo patikimiausi Albanijos sąjungininkai).
Pačiame Tiranos centre yra dar vienas nedidelis muziejus Bunk’art 2. Baiminantis galimo karo su bet kuo, albanai 1975–1985 m. masiškai fortifikavo šalį ir pastatė galybę mažesnių individualių bunkerių, kurie buvo gaminami pramoniniu būdu gamykloje ir yra panašūs į grybus. Tokiais objektais iki šiol nusėta visa šalis, jų išdygo net virš 173 tūkst., taigi daugmaž po bunkeriuką 11-ai gyventojų! Bunk’art 2 kaip tik leidžia iš arti pamatyti tokio tipo „grybuką“.
Aplankius 2–3 muziejus Tiranoje darosi liūdna. Tai ne tas miestas, kuriame galima tiesiog išeiti pasivaikščioti ir gėrėtis architektūra. Centre yra pagrindnė aikštė, tada viena kita nedidelė patrauklesnė gatvė ir tuo viskas baigiasi. O toliau – tiesiog šurmuliuojanti neišvaizdaus didmiesčio kasdienybė.
Man, kaip mėgstančiam saldumynus, Tiranoje tįso seilė nuo įvairių konditerijos krautuvėlių. Visokie pyragaičiai ir tortukai čia ne tik atrodo viliojančiai, bet ir kainuoja kokius 2–4 kartus pigiau nei Vilniuje. Nuodėmė nepasmaguriauti! Tiesa, buvo atvejų, kai išvaizda nustelbė skonį.
Kažkuriame kelionės etape trumpam aplankėme senąją Albanijos sostinę Durrës. Nyki vieta, panaši į Sarandę – tiesiog daug laukinio kapitalizmo dvasia pristatytų dėžučių turistams, ypač slogiai atrodančių ne sezono metu. Durresą galima be graužaties aplenkti. Trumpam buvome sustoję mažyčiame Kruje miestelyje. Jis garsėja savo istoriniu turgumi, tačiau nepaisant dailios aplinkos, jautėsi, kad pagrindinė klientūra yra turistai.
Keli apibendrinamieji sakiniai apie Albaniją. Vykti vienareikšmiškai verta: turistų dar nėra tiek daug kaip kaimyninėse šalyse, maistas skanus, jūra mėlyna, kainos žemiausios visame regione, paslaugų kokybė tikrai nebloga, paveldo objektai verti savo statuso. Teroristų nesutikome – dėl saugumo baimintis neverta, net labai atsargūs keliautojai gali ramiai čionai vykti. Kaip rašoma daugelyje leidinių, problemų galima rasti atokesniuose kalnų regionuose, bet jei pats jų neieškai, tai ir jos pas tave neateis. Su religija situacija keista – Albanija tarsi oficialiai musulmoniška valstybė, bet giesmes iš minaretų girdėjome tik kartą ar du, o ir kasdieniame gyvenime nelabai justi požymių, kad esi musulmoniškame krašte – albanai geria alkoholį, valgo kiaulieną ir nesuka galvos. Pietinėje šalies dalyje apskritai krikščionių bažnyčių matėsi daugiau nei mečečių.
Trumpa viešnagė Juodkalnijoje
Nuomotą automobilį palikome Albanijoje ir toliau visą laiką keliavome autobusais arba traukiniais. Iš Albanijos pasienio miesto Shkodër į Juodkalnijos miestą Ulcinj rieda visai nemažai autobusiukų. Ulcinj spalio viduryje pasirodė kaip ramus apsnūdęs kurortinis miestelis. Nors tai jau kita valstybė, dominuojanti etniškai tauta čia vis dar albanai. Tiesa, priešingai nei keliuose Albanijos kurortuose, čia jau nebėra tokių paketiniams poilsiautojams skirtų monstrų kaip Sarandėje ar Durrese, viskas gana jauku.
Ulcinje tikslo užsibūti neturėjome, todėl artimiausiu autobusu pajudėjome į Kotorą. Važiuojant autobusu vienas po kito grandinėle rikiuojasi Juodkalnijos pakrantės miestai, vienas už kitą kažkuo -esni. Apsistojimui pasirinkome Kotorą, nes jis pasirodė istoriškai įdomiausias. Neapsirikome. Tai kino kameros verta vieta (filmuota čia išties visko daug). Į senamiestį patenkama pro išlikusius miesto vartus, o už jų – dešimtys klaidžių gatvelių, pakilimų, nusileidimų, o kas smagiausia – niekur nėra automobilių. Visiškas rojus, idiliška atmosfera. Dienos metu Kotore tiršta kruizinių turistų, tačiau sutemus jame vėl ramu. Prie senamiesčio, ant labai aukšto kalno yra Šv. Jono tvirtovė. Pačios tvirtovės ten tik likučiai, bet ji stūkso taip aukštai, kad iš apačios pažvelgus sunku patikėti, kad ten išvis įmanoma užlipti. Vis dėlto žmonės lipa, kas lengviau, kas visai nusiplūkę. Vienas sutiktas švedas išgirdęs, kad norint užlipti į kalną reikia sumokėti 8 € pašmaikštavo: „Tai JIE turėtų mums sumokėti už tai, kad turime lipti į tokį kalną.“ Kalbant apie kainas, užteks paminėti, kad nors Juodkalnije nėra ES narė, čia oficiali valiuta yra euras. Taigi, kainos po Albanijos skiriasi ženkliai. Maudymosi gerbėjams Kotoras tegali pasiūlyti mažutėlį akmenuotą paplūdimį, bet tokiam istoriniam miestui didesnis gal net ir nepritiktų, be to, spalio viduryje trumpučio kranto pilnai pakako tuzinui plaukiotojų.
Nesusiklijavusi Bosnija ir Hercegovina
Laikas diktavo sąlygas, pabuvoję porą naktų Kotore nusprendėme traukti į Bosniją ir Hercegoviną (toliau – BiH). Pirmas dalykas, kuris pasitiko ties BiH ir Juodkalnijos siena, yra ženklas… Welcome to Republic of Srpska.
Kaip suprasti, kokia čia Serbų Respublika mus pasitinka? Dalykas toks, kad BiH yra suskirstyta į du administracinius vienetus: 1) Bosnijos ir Hercegovinos federaciją; 2) Serbų Respubliką (nemaišyti su atskira valstybe Serbija, arba Serbijos Respublika). Byrant socialistinei Jugoslavijai, pati opiausia situacija susiklostė etniškai margoje BiH. Čia mūšiai buvo patys intensyviausi, o žiaurumas siekė tokį mastą, kad kartais kyla nuostaba, kodėl mes apie tai šiandien taip mažai žinome. Bosnijos karui pasiekus aklavietę 1995 m. pagal vad. Daytono susitarimą buvo nuspręsta suirutėje esančią BiH padalyti taip, kad 49 proc. valdytų Bosnijos serbai, o 51 proc. Bosnijos musulmonai (dar vad. bosniakais arba tiesiog bosniais) kartu su kroatais. Taip ir atsirado du administraciniai vienetai, kuriuose dominuoja vis dar gana priešiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusios tautos. Jokių pasienio postų tarp abiejų vienetų nėra, tačiau iškabos ir bendros politinės nuotaikos leidžia suprasti, kurioje dalyje esi. Straipsnio gale dalinuosi nuoroda į nuostabų BBC dokumentinį filmą, kurį tiesiog būtina pažiūrėti kiekvienam, besiruošiančiam keliauti į Balkanus.
Taigi, nors atvykstame į Serbų Respublika vadinamą BiH dalį, kažkuriuo metu nejučia patenkame į Bosnijos ir Hercegovinos federaciją, kurioje dauguma yra etniniai bosniai. Pirmas objektas – Mostaras, visame pasaulyje žinomas dėl XVI a. pastatyto akmeninio tilto. 1993 m. Bosnijos karo metu senasis tiltas buvo be gailesčio susprogdintas, tačiau 2004 m. rekonstruotas remiantis senaisiais statybos principais ir vėl traukia smalsuolius iš viso pasaulio. Bene smagiausia atrakcija atvykėliams yra tapę narų šokinėjimai nuo tilto į stingdančiai šaltą Neretvos upę. Reginys prikausto. Beje, narai nešokinėja šiaip sau kada šauna į galvą, o vaikšto per tiltą ir iš turistų renka aukas. Tik surinkę tam tikrą sumą (sklando legendos, kad niekas jos iš tikrųjų nežino, net patys šuolininkai), vyrai šoka į vandenį. Internete pakankamai daug vaizdo įrašų, bet gyvai, be abejonės, atrodo įspūdingiau. Mostare yra dar keli dėmesio verti objektai, kaip antai Karo ir genocido aukų muziejus arba į Osmanų imperijos laikus nukeliantis Muslibegovičiaus namas.
Apie pusantros dienos praleidę Mostare traukiniu nudundėjome į Sarajevą. Geležinkelis vingiuoja fantastišku kraštovaizdžiu, todėl nedvejodamas rekomenduoju, kai įmanoma, kalnų regionuose rinktis būtent šį keliavimo būdą. Po poros valandų BiH sostinėje mus pasitinka neįspūdinga geležinkelio stotis su įspūdingo dydžio Coca-Colos reklama.
Sarajevas stipriai nukentėjo Bosnijos karo metais. Internetas lūžta nuo informacijos apie Sarajevo apgultį, šaltį, badą, žudynes ir kitas negandas, užklupusias šį miestą XX a. pabaigoje. Net neatidus keliauninkas pastebės kulkų ir bombų paliktas žymes pastatuose, gatvių grindiniuose, apie tai dažnai primena paminklai. Tačiau miestas po truputėlį gydosi žaizdas. Vienas iš optimizmo šaltinių – dažnai sutinkamas vilkiukas, 1984 m. žiemos olimpiados talismanas Vučko. Galvoje susidėliojus skaičius sunku patikėti, kad prieš 35 metus vykusios žaidynės dar taip aktualios Sarajeve. Vis dėlto sakoma, kad suskaldytoje valstybėje susipykusioms tautoms – serbams, kroatams ir bosniams – 1984-ieji ir Vučko yra šviesiausias draugystės pavyzdys, vis dar nuteikiantis pakiliai. Taigi visokiausio plauko įstaigų su vilkiuko iškabomis čia apstu.
Mieste išlikę nemažai specialiai olimpinėms žaidynėms pastatytų rūmų, salių, viešbučių ir kitokių įrengimų, kai kurie jų paskutinį kartą remontą matė tais pačiais 1984-aisiais. Vienas įdomiausių eksponatų – betoninė bobslėjaus trasa. Dabar joje tikrai niekas nesportuoja, bet tai puiki vieta miestiečiams ir svečiams pasivaikščioti. Į mieste esantį Trebevičiaus kalną kelia modernūs keltuvai, o nuo jo apačion leistis galima tiek įprastais miško takeliais, tiek minėta trasa. Dabar betonas išmargintas šimtais graffiti, tad mėgstantiems gatvės meną yra kur paganyti akis.
Dar du objektai, kuriuos privalu įtraukti į lankytinų sąrašą BiH sostinėje: 1) elegantiška tiek išore, tiek vidumi Vijećnica (rotušė); 2) Lotynų tiltas, prie kurio serbų nacionalistas Gavrilo Principas 1914 m. nušovė Austrijos-Vengrijos imperijos sosto paveldėtoją Pranciškų Ferdinandą Habsburgą. Taigi, Sarajeve prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, o visa kita – jau istorija.
Miesto architektūra aiškiai sako, kad čia tikra kultūrų kryžkėlė – vienoje gatvėje gali būti susiglaudę ir osmaniški pastatai, ir kuo europietiškiausi austrų laikotarpio rūmai, ir komunistinio laikotarpio komunalkės.
Gerą įspūdį paliko Bosnijos ir Hercegovinos nacionalinė galerija. Nuostabia tapyba pailsinome akis. Pasirodė, kad patiems bosniams menas visiškai neįdomus – nors buvo šeštadienis, be mūsų galerijoje nebuvo daugiau nei vieno žmogaus. Dar vieną muziejų – Bosnijos ir Hercegovinos istorijos – verta aplankyti ne tik iš vidaus, bet ir žvilgtelti iš išorės. Modernių formų pastatas iškilo 1963 m. ir yra labai panašus į vilniškę NDG. Galbūt ne sutapimas, kad tiek NDG, tiek minėtojo BiH muziejus pastatai pirmiausiai buvo statomi kaip revoliucijos muziejų pastatai komunizmo laikais.
Kiek laiko skirti BiH sostinei? Nors iš pradžių rodėsi, kad vargiai spėsime pažiūrėti viską, ką esame suplanavę, realiai trečią dieną šiame mieste jau ima stigti fantazijos, ką veikti. Taigi, 3 dienos yra pats tas.
Aplankę du svarbiausias bosniškosios BiH dalies miestus, toliau traukėme į serbišką Višegradą (nepainioti su bendravardžiu Vengrijos mesteliu, nuo kurio kilo Višegrado grupės terminas). Pirmiausiai paminėsiu, kad BiH sostinė Sarajevas yra padalintas. Didžioji dalis administraciškai priklauso Bosnijos ir Hercegovinos federacijai, tačiau mažesnioji, arba Источно Сарајево (Rytų Sarajevas) – Serbų Respublikai. Vėlgi, jokios fizinės sienos nėra, bet aura skiriasi. Rytų Sarajevas neturi absoliučiai jokių lankytinų objektų, tai tiesiog naujais daugiaaukščiais užstatytas rajonas, atsiradęs serbams suvokus, kad viso Sarajevo užvaldyti jiems nepavyks. Vienintelė priežastis, dėl kurios gali tekti aplankyti šią miesto dalį – tai čia esanti atskira autobusų stotis. Jeigu, kaip ir mums, toliau teks keliauti į Serbų Respublikai priklausančius BiH miestus arba pačią Serbiją, tai tikriausiai tai darysite būtent iš šios stoties. Tiek šioje stotyje, tiek pačiuose Rytų Sarajevo kvartaluose nuotaika gana slogi. Karas baigėsi, bet ore tvyro kažin kokia susikaldymo atmosfera.
Višegradą aplankyti nusprendėme labiau dėl to, kad jis mums buvo pakeliui iki sekančio taško. Šio miestelio „žvaigždė“ – UNESCO sąraše esantis tiltas per Drinos upę, pastatytas 1577 m. Upe plukdo pramoginiai laiveliai, todėl jį galima apžiūrėti iš visų įmanomų pusių. Višegrade kurį laiką gyveno Nobelio literatūros premijos laureatas Ivo Andričius, vienas jo romanas taip ir vadinasi – Tiltas per Driną (Na Drini ćuprija). Rašytojo atminimui miestelyje 2011–2014 m. režiesiuriaus Emiro Kusturicos iniciatyva pastatytas taip vadinamas Andrićgrad. Tai keistokas filmavimams skirtas butaforinis mini-miestelis, kuriame istorija persipina su kiču.
Būnant Višegrade nejučia susimaišai, ar vis dar esi BiH, ar jau patekai į Serbiją. Mėlynai geltonos BiH vėliavos čia jau nė su žiburiu nerasi, vis daugiau užrašų kirilica, ant pastatų kabo politinio turinio plakatai, raginantys palaikyti serbų nacionalistus. Pačiame miestelyje atmosfera taiki, netgi apsnūdusi. Tokia gaida pakuojamės daiktus ir judame paskutinės šalies – Serbijos – link.
Į galios valstybę – Serbiją
Mūsų kelionės finiše laukė Belgradas. Internete vis šmėsteldavo teiginių apie mažai žinomą ir neįvertintą Belgrado–Baro geležinkelį, jungiantį Serbijos sostinę su uostu Juodkalnijoje, besidriekiantį vaizdingomis kalnų grandinėmis. Būtent noras išbandyti šį geležinkelį lėmė mūsų judėjimo trajektoriją nuo Sarajevo iki Belgrado per Višegradą ir Užice. Užice – niekuo neįspūdingas Serbijos miestas, kuriame kaip ir tradiciškai Balkanų regione stūkso Bizantijos laikų pilis, tik padoresnio senamiesčio čia kaip ir nėra. Užice mums buvo reikalingas kaip miestas su stotimi Belgrado–Baro geležinkelyje. Tiesa, mane kaip gidą nustebino vienas dalykas. Vesdamas ekskursijas po Lazdynus ir stovėdamas prie šešiolikaaukščių jų monolitų, dažnai papasakoju apie bendras architektūrines madas visame socialistiniame bloke. Rankose laikau iliustraciją su buv. Jugoslavijoje pastatytu gelžbetoniniu viešbučiu. Ir ką tu sau žmogus manai – mano kaip iliustracija naudojamas Hotel Zlatibor išnyra prieš akis, Užice mieste! Žinojau, kad šis objektas Serbijoje, bet konkrečiai kuriame miestelyje – ne, todėl tai buvo maloni profesinė staigmena. Beje, šio beveik apleisto pastato interjeras irgi vertas dėmesio.
Pora valandų šmirinėjimo po Užice ir mes jau sėdime traukinyje, transportuojančiame mus į Belgradą. Vaizdai už lango gražūs, bet tikėjausi daugiau. O galbūt gražioji šios linijos dalis driekiasi į pietus, Juodkalnijos link? Išbandžius tik dalį, sunku atsakyti. Vis dėlto drįsčiau teigti, kad traukinukas tarp Mostaro ir Sarajevo apdovanoja įspūdingesniais peizažais.
Belgradas. Daugelis turistinių vadovų po Balkanus kiekvieną iš didžiųjų regiono miestų aprašo būtinai paminėdami ryškiausius lankytinus objektus. Apie Belgradą paprastai buvo rašoma vibrant, lively, active night-life city, suprask, nieko čia per daug vertingo nėra, įdomiausia – visokie barai ir kitos vietos pasilinksminti. Pirmasis pasimatymas su miestu įvyko jau sutemus, ir jis maloniai nustebino. Didinga ir graži architektūra, daug erdvės nerūpestingiems pasivaikščiojimams. Belgradą įvardyčiau kaip kažką tarp Paryžiaus ir Maskvos – čia irgi susitinka Vakarai ir Rytai, tačiau kitaip nei Sarajeve. Svarbu atsiminti, kad Belgradas buvo visos socialistinės Jugoslavijos sostinė, taigi patys monumentaliausi to meto valstybiniai statiniai išdygo būtent čia. Tai didelis, jėgą simbolizuojantis miestas. Apskritai, serbai savo charakteriu ir ambicijomis yra tarsi šio regiono rusai (gerosiomis ir blogosiomis prasmėmis). Abi tautas vienija religija (stačiatikybė), raštija (kirilica). Taigi, ne veltui Serbija bei Rusija ir šiandien yra sąjungininkės. Dėl to Maskva. O Paryžių primena dėl plačių bulvarų, apsuptų europietiškais imperinio stiliaus pastatais ir bendrų vakarietiškų nuotaikų, juntamų miesto centre.
Belgrado perliukas – brutalizmas. Serbų sostinėje esti keli žadą atimantys betono gražuoliai (arba monstrai, priklausomai nuo požiūrio), abejingų tikrai nepaliksiantys. Pats įspūdingiausias – vad. Genex arba Zepter bokštas, kadaise net atstojęs simbolinius miesto vartus vakarinėje Belgrado dalyje. Tai gigantiškas 36 aukštų pastatas, gimęs 1977–1979 m. Jo viršuje – televizijos bokštą primenantis restoranas. Budėtojas prasitarė, kad dabar naudojami tik 6 pastato aukštai, o visa kita – apleista. Norinčių nuomotis restorano salę pačiame viršuje irgi beveik nėra – taigi kol kas ši vieta traukia tik keistuolius iš viso pasaulio, bet ne vietinę fauną. Viliuosi, kad ji atgims. Beje, Zepter įmonę įkūrė serbas Milanas Jankovičius, vėliau pasivadinęs Philipu Zepteriu. Zepter pavadinimas Belgrade sutinkamas dažnai, čia yra net šios įmonės muziejus.
Pasklaidžius internetą galima rasti ir daugiau nuorodų į kitus brutalizmo paminklus. Nebijantiems betono būtina prasieiti vad. Naujojo Belgrado kvartalais, pvz., 23-iajame bloke. Beje, blokais šie kinematografiški kvartalai vadinami oficialiai.
Žinoma, Belgradas gali pasiūlyti ir labiau klasikinių lankytinų objektų: pilis (ir čia ji yra), senamiesčio gatvelės, muziejai, šventyklos. Sakralinių pastatų rikiuotėje pirmoje eilėje stovi Šv. Savos cerkvė. Tai dar šviežiai įrenginėjamas objektas, beje, bendromis serbų ir rusų pastangomis. Cerkvės požemiuose akys raibsta nuo prabangos. Įdomu.
Pabendravus su vietiniais apie šiandieninę Serbiją susidarė įspūdis, kad žmonių pažiūros įvairios – dalis linkę bičiuliautis su Rusija, dalis mieliau rinktųsi Europos Sąjungą. Panašu, kad proporcijos apylygės. Pabaigai pridursiu, kad politinėmis temomis polemizuoti Balkanuose nereikia, juolab kišti savo trigrašio. Nuoskaudos čia vis dar nepamirštos, todėl kelyje į šviesesnį rytojų verčiau koncentruotis ties pozityviais dalykais. Kokio nors ypatingo požiūrio į lietuvius – gero ar blogo – nepajutau. Aišku, dalis žmonių žinojo Vilnių, serbai – Sabonį, Jasikevičių.
Žemiau dalinuosi keliais planuojantis kelionę praversiančiais patarimais. Jei kils klausimų – rašykite arba skambinkite mums.
Namų darbas: jeigu nuspręsite keliauti į Balkanus, būtinai susipažinkite su pastarąja regiono istorija. Bene įdomiausias ir išsamiausias matytas dokumentinis filmas, sukurtas dar tuo metu, kai didieji politiniai lyderiai Slobodanas Miloševičius, Franjo Tudjmanas ir Alija Izetbegovičius buvo aktyvūs politiniai veikėjai. Nuoroda: https://www.youtube.com/watch?v=vDADy9b2IBM&t=576s
Finansai: lyginant su Vilniumi, Juodkalnijoje ir Belgrade kainos panašios arba net didesnės; BiH pigiau; Albanijoje pigiausia. Korfu brangiau.
Laikas: keliavome spalio viduryje – pasiteisino 100 proc. Vis dar yra komfortiškai šilta (apie +25), tad verta įsimesti maudymosi reikmenis. Ne mažiau svarbu, kad turistinis sezonas jau būna pasibaigęs, todėl galima nesijaudinti dėl žmonių spūsčių.
Transportas: Korfu ir Albanijoje optimalu keliauti nuomotu automobiliu. Kitose vietose, ypač jei tikslas lankyti miestus, pilnai pakanka viešojo transporto (autobusų, traukinių).
Saugumas: elementaraus atsargumo (nevaikščioti banknotais išverstomis kišenėmis) pilnai pakanka, nepakliuvome į nei vieną nemalonią situaciją.
Religija: visos regiono šalys gana sekuliarios, todėl religiniai skirtumai (katalikybė, stačiatikybė, islamas) labiau naudojami siekiant pabrėžti etninį identitetą.
Nakvynė: iš anksto praktiškai nieko nerezervavome. Atsižvelgdami į realią situaciją ir matydami, kur atsidursime sekančią dieną, rezervuodavome nakvynę vieną dieną prieš atvykimą per booking.com. To pilnai pakako, variantų vis dar būdavo daug įvairiems skoniams ir piniginės storiams.
Gerų klajojimų ir malonių atradimų!
Teksto ir nuotraukų autorius Albertas Kazlauskas („Gatvės gyvos“). Kelionė vyko 2019 m. spalį.