Yra rajonų Vilniuje, į kuriuos, jei pats juose negyveni, užsukti tenka retai arba beveik niekada. Puikus pavyzdys – Justiniškės. Justiniškės paprastai suvokiamos kaip nykoka virtinė pilkų blokų, čia nerasite pavienio objekto, kuris galėtų tapti rajono vizitine kortele (net ir gretimos Viršuliškės turi puikiai atpažįstamus Spaudos rūmus). Vis dėlto, paslaptingas niūrumas ragina pabraidyti kiemais ir bent jau virtualiai susipažinti su kiek daugiau nei 27 000 žmonių aplinka.

1981

1982 m. buvusio Justynówkos kaimo vietoje pradėti kloti naujo didelio gyvenamojo rajono pamatai. Vyriausiojo architekto Algirdo Juozo Bražinsko ir jo komandos suprojektuota gyvenvietė pavadinta Justiniškėmis, čia numatyta apgyvendinti 45 000 vilniečių. Beje, tuo metu paraleliai vyko statybos ir Šeškinėje, Baltupiuose, tad statybininkams darbo buvo į valias. Palyginus su kitais sovietinio laikotarpio rajonais, Justiniškės užstatytos tankiau, todėl plotu nedidelės, o gyventojų gana daug. 1985 m. baigti statyti visi suplanuoti 5 ir 9 aukštų blokiniai namai. Šie namai priklausė naujesnei 120V serijai, kuri leido statyti įvairesnių konfigūracijų namus ir praktiškesnio išplanavimo butus (pvz., Žirmūnai ir Lazdynai užstatyti senesne I-464-LI serija). Rajono architektai iš pradžių tikėjosi pastatyti ir 12 bei 16 aukštų stambiaplokščių namų, tačiau šias mintis pakoregavo taikyti apribojimai namų tipams bei vis labiau populiarėję bokštiniai monolitai. Taigi, netrukus prasidėjo pastarųjų konstravimas (pvz., namas Justiniškių g. 70), šie galiūnai, ko gero, ir ryškiausias rajono bruožas. Justiniškėms buvo kuriami specialiai suprojektuoti didžiuliai namai-ekranai, kurių gyvenamieji kambariai nukreipti į kiemą, o prieškambariai ir virtuvės – į gatvę. Šie namai, pastatyti ant kalvelių išilgai magistralinių gatvių, turėjo izoliuoti gyvenamuosius kvartalus nuo transporto triukšmo. Justiniškės buvo pirmasis miegamasis Vilniaus rajonas, turėjęs tokią kovos su triukšmu viziją.

1984

Prieš pat ir po Nepriklausomybės atkūrimo miesto architektų dėmesys pradėjo krypti į naujus dar neužkariautus plotus. Justiniškės tyliai pasitraukė į šešėlį, atsirado keli nauji objektai, kuriuos nuspręsta nugriauti po daugybės nesėkmingų bandymų pabaigti, užtikrintai paspartėjo tik prekybos centrų statyba – gyventojams jų iš pradžių trūko. Šlovės spinduliuose kurį laiką maudėsi šiandien nelabai išsiskiriantis, tačiau anuomet išraiškingu cilindriniu fasadu garsėjęs kompleksas Justiniškių g. 64, atsiradęs 1996 m. ir vadintas tiesiog „Juste“. Be įprastų įstaigų jame buvo ir vienas pirmesnių naktinių klubų pavadinimu „Max‘o pramogos“ (jau senokai dingęs užmarštin). Gyvenimas judėjo ramia ir, panašu, patogia vaga – 1997 m. seniūnijos organizuotoje apklausoje net du trečdaliai teigė, kad gyventi Justiniškėse jiems patinka ir vietos keisti nenorėtų, tik nepakenktų viešoji pirtis, kino teatras, dviračių takas, kai kurie nurodę žalumos stygių. Iš tiesų, nuo miesto ritmo justiniškiečius atitraukti gali nebent neurbanizuotas vadinamasis Lūžių parkas ir senuosius Vilnijos kaimus menančios Justiniškių kapinės su įskaitomais XX a. pr. paminklais. Nuo į vakarus nutolusių miesto pakraščių šiandien rajoną papildomai atriboja judrus Vakarinis aplinkkelis.

Justiniškiųkapinaitės

Verta paminėti, kad rajone gyveno saujelė garsių Lietuvos žmonių: Algimantas Puipa, Nijolė Oželytė, Ričardas Kazlauskas, Jonas Vanagas, broliai Lavrinovičiai. Poetas Sigitas Geda Justiniškes garsino bene labiausiai ir joms skyrė ne vieną savo poezijos eilutę, pasigėrėkime:

Justiniškėse
Kai sunkią galvą pakeliu nuo knygos,
įrėmintą balkono kvadrate,
regiu – žolė, ją ėda žemės ligos,
daiktai ir žmonės, bėgantys bėgte.
Tai viskas. Kartais netgi banalu,
kaip šios eilutės, dailiai inkrustuotos,
tarsi kvadratas, tarsi žalias plotas
pas Dievą sau prašytųsi namų.
Žinau, jog viskas telpa kvadrate,
kaip veidrody – įžiūrima ir gyva,
kaip atspindys šio vakaro vėlyvas;
esu muselė, knygoj užversta.
Didingi, išmintingi tie kvadratai
ir elipsės, kurių beveik nematom.

Geda, Sigitas. Sokratas kalbasi su vėju: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.