Laura Misiūnaitė
Artūro Žuko nuotr.
| TEKSTAS PUBLIKUOTAS „GATVĖS GYVOS“ ŽURNALE NR. 5 |
Konstruodami išgalvotą pasakojimą kuriame personažo arką. Ją sudaro veikėjo pažinimas ir charakterį keičiantys įvykiai. Nuotykių romanuose robinzonai kruzai iškeliauja iš negyvenamų salų kitokie, nei atvyko. Šimtametė vila „Helena“ – tai Snieguolės Kerpienės nuotykis, kupinas išbandymų ir keičiantis požiūrį į gyvenamąją aplinką.
Išblukęs Smiltynės paveikslas
Vilos savininkę Snieguolę susitinku šalia naujosios perkėlos Smiltynėje tada, kai nuvylė interaktyvūs žemėlapiai. Juose vila kartais atsiranda pakeliui į Jūrų muziejų, ant kalvos už medžių, kartais stovi ten, kur turi stovėti. Na, o man gėda, nes dar kartą suprantu, kaip nepažįstu šios vietos.
Užaugau ir gyvenu nuo pajūrio nutolusi keliais šimtais kilometrų, tad čia turbūt esu praleidusi tiek laiko, kiek statistinis Didžiosios Lietuvos gyventojas. Nuo pat mažens su tėvais atostogavome Šventojoje, Juodkrantėje, vėliau pajūrio geografija kiek išsiplėtė, tačiau Smiltynė ir teliko ta tranzitine erdve iki Neringos grožių su vienintele stotele prie muziejaus. Tiesa, šį kelią nesąmoningai visada stengiuosi įveikti kuo skubesniu žingsniu, jis nemalonus: siauroki šaligatviai, mašinų (ir turistinių traukinukų) baidymasis, vasarą be pavėsio kepinanti saulė tau kiekvieną minutę primena, kad neturėtum čia vaikščioti – važiuotas visur gudresnis!
Žinoma, vietos tokios tampa ne iš blogų kėslų, o dėl praktinių priežasčių, kurių netramdo ilgalaikės vizijos ir vystymo idėjos. Atrodo, situacija pamažu kinta: senos, saugomos vilos atsinaujina, peizaže dominuojantis Kurhauzas pradedamas iš esmės tvarkyti, viešojoje erdvėje vis aktyviau ir garsiau diskutuojama apie patrauklesnį Smiltynės veidą.
Taigi, kai po nevykusių vilos paieškų Snieguolė pasitinka mane prie perkėlos, patraukiame į pietinę Smiltynės dalį, kur, atrodo, esu vaikščiojusi tik kartą kitą. Smiltynės paveikslas mano mintyse pildosi ir plečiasi.
Skirtingų laikmečių žymes išlaikę laiptai veda į privačius kambarius.
Namai, kuriuose slypi istorijos
Pakeliui vilos link Snieguolė papasakoja apie save. Ji gimė ir augo žemyninėje pamario dalyje, 2005 metais su vyru įsigijo vilą ir iki tol niekada nesidomėjo istorija. Sovietinės pamokos apie kažkelintą kompartijos suvažiavimą, matyt, taip pat neprisidėjo prie istorijos veikėjų patrauklumo, tad Snieguolė niekada nesižvalgė atgal. Naujakuriams atvykus į Smiltynę tas keistas gražios aplinkos paslaptingumas privertė aiškintis, kodėl namai ten atrodo taip, kaip atrodo. Arba senosios vilos atveju turėtų atrodyti iš tikrųjų.
O ji atrodė nekaip. Įžengus pro duris į akis krito gausiai tapetuotos plonos kambarių pertvaros, be jokių tyrimų liudijusios apie čia įrengtus komunalinius butus. Žinoma, kad sovietmečiu vieno šeimininko neturintys namai nebuvo tinkamai prižiūrimi. Toks nejaukus daugiabutis vėliau priklausė „Žalgirio“ sporto komitetui, tad vasaromis čia poilsiaudavo buriuotojai. Taigi „buržuazinė“ vila judėjo klasikiniu pertvarkų keliu: atėjus sovietams prabangūs namai nusavinami, jais naudojasi žmonės, nematantys šio pastato kaip savo ar saugotino.
Siauros durys, tamsūs koridoriai viduje leido greitai užmiršti, kad stovi dar prieškariu statytoje viloje. Tad nenuostabu, kad restauracijos klausimas „kaip turi atrodyti“ galų gale nuvedė istorinių svarstymų, kokiems žmonėms ir kodėl ši vila buvo statyta, link. Naujieji savininkai pastato atnaujinimo darbus pradėjo archyvuose. Rašydama šį straipsnį, istoriją skaitau ir aš.
Įspūdingi arkiniai erkerio langai atveria Klaipėdos ir marių panoramą.
Juodkrantę kopijuojantis kurortas
Įdomu ir keista, kad ne itin malonus Smiltynės kaip tranzitinės vietos apibrėžimas istoriškai yra visiškai teisingas: Smiltynė (vokiškai vadinta Sandberg arba Sandkrug) nuo viduramžių buvo vienas iš pašto punktų tarp Rygos ir Karaliaučiaus. Iki pat XIX amžiaus II pusės čia testovėjo kelios žvejų sodybos, karčema. Vėliau ėmė vystytis urbanistinė Smiltynės struktūra, pastatoma 107 metrų ilgio krantinė. Amžių sandūroje Smiltynė priskiriama Klaipėdos miestui, čia įrengta keleivinė perkėla. Keliems dešimtmečiams ši vieta tampa populiariu kurortu. Pastatomas ir kurhauzas – prabangus viešbutis su kavinėmis ir vasaros estrada, kelias pajūrio link veda pro drožinėto medžio pavėsines, o pietinėje dalyje pradeda formuotis vasarnamių kvartalas.
Smiltynės vilų architektūrai tiesioginiu įkvėpimo šaltiniu tapo Juodkrantė, tuo metu jau turėjusi solidaus kurorto vardą. Šalia jugendo estetikos neretai minimas šveicariškas vilų stilius. Tai – vokiškuose kraštuose, Skandinavijoje ir kitur paplitusi romantinė Gražiosios epochos mada, kai buvo kopijuojami ar savaip perkuriami tradiciniai šveicariški kalnų nameliai. Tokią architektūrą apibrėžia sunkūs, nuožulnūs stogai plačiais kraštais, nekuklūs balkonai, langų gausa ir medinis dekoras. Naudojami medžio raižiniai ir dekoratyvinės dailylentės, dėliojamos horizontaliai, vertikaliai ar įstrižai. Taip sukuriamas dekoratyvus medžio ritmas, mūsų galvoje net nesąmoningai siejamas būtent su erdvių ir šviesių vasarnamių architektūra. Lietuvoje šiam stiliui priskiriamos kelios vilos Druskininkuose (pavyzdžiui, vila „Maurė“), Palangoje (garsusis „Anapilis“), Juodkrantėje (Juodkrantės kurhauzu vadinama vila „Flora“). Taip į Smiltynę per Juodkrantę atkeliavo gabalėlis Alpių gyvenimo.
Smiltynės vilų architektūra įvairi, o mūsų pasakojimo žvaigždę galima apibūdinti kaip karkasinės konstrukcijos pastatą, papuoštą smulkiu dailylenčių raštu, kukliais medžio raižiniais ir įspūdingu erkeriu. Apgailėtinos būklės fasado apdailos lentos buvo nuardytos ir atiduotos restauracijai, dabar atnaujintos laukia savo eilės kitame namo tvarkymo etape.
Išgriovus komunalinių butų pertvaras pirmajame aukšte įrengta salono erdvė ir uždara virtuvė – taip, kaip būtų patikę pirmiesiems vilos šeimininkams.
Svarbūs vilos gyventojai
Snieguolė su džiugia nuostaba stebėjo, kaip prieš jos akis atsiveria namo gyventojų istorijos. Su istorikų, muziejininkų pagalba išsiaiškino, kad vilą Smiltynėje statęsi naujakuriai – jau šiame krašte žinomos vokiečių šeimos. Vilą 1905 metais pasistato ir čia apsigyvena Wilhelmo Walterio Anckerio šeima. Ši pavardė Mažosios Lietuvos istorijos žinovams puikiai pažįstama. Anckeriai – norvegų medienos pirklių šeima. Wilhelmo brolis Ernstas buvo apylinkėse žymus ir labai gerbiamas rusniškis, rūpinęsis vargstančiais lietuvninkais ir itin prisidėjęs prie Rusnės pylimų, apsaugančių nuo potvynių, statybos. Judviejų senelis žvejybos prižiūrėtojas Wilhelmas Ernstas Beerbohmas sugalvojo bene žinomiausią Kuršių marių pakrančių gyvenviečių simbolį – Kuršių (Kurėnų) vėtrungę, naudotą bene šimtą metų žvejų laivams žymėti.
W. Anckeris namus parduoda vos po penkerių metų, juos įsigyja Hermanas Wilhelmas Willy Siebertas (Zybertas) su žmona Helene, kurios vardu pavadinama pati vila. Zyberto pavardė šiame krašte siejama su spaustuve ir leidykla. Hermano tėvas Friedrichas Wilhelmas įkūrė garsiąją spaustuvę, veikusią Šilutėje ir Klaipėdoje. Mirus tėvui, jos savininku tampa Hermanas Wilhelmas, į spaustuvės veiklą įsitraukia visi šeimos nariai. Spaustuvėje buvo leidžiamos knygos ir smulkūs leidiniai lietuvių ir vokiečių kalbomis, taip pat ir seniausias Klaipėdos laikraštis „Memeler Dampfboot“ (vok. Klaipėdos garlaivis). Po Antrojo pasaulinio karo laikraščio leidyba tos pačios šeimos narių atnaujinta jau Vokietijoje: leidiniai keičia šalis, bet Zybertų nepalieka.
Paskutinė čia gyvenusi Zybertų atžala Charlotte Sophie Gusovius prasidėjus karui kartu su dviem mažamečiais vaikais pasitraukia į Vokietiją. Viloje lieka gyventi tik šeimos tėvas Hansas Gusovius, tęsęs vandens policininko tarnybą Klaipėdoje. Tai liudija daugiau nei šimtas laiškų, siųstų šeimai iš vilos karo metais. Šį brangų istorinį šaltinį Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekai prieš porą metų padovanojo Charlotte ir Hanso duktė Karina Gogolka, šią vasarą vėl planuojanti sugrįžti į Klaipėdą. Snieguolė tikisi su ja pasimatyti, galbūt – ir joms abiem brangių namų svetainėje.
Snieguolė Kerpienė viloje augina anūkių taip mylimus triušius.
Atkurti, ką norėtų matyti pirmieji gyventojai
Pastato istorijos išmanymas gelbsti svarstant restauracijos galimybes, kai nėra išlikusių architektūrinių šaltinių. Vila „Helena“ originalių vidaus planų neturi, tad čia gyvenusių žmonių pažinimas leidžia suprasti, kaip galėjo atrodyti juos supanti erdvė. Aristokratiškus įpročius puoselėję pasiturintys medienos pirkliai ir spaustuvininkai galėjo reguliariai priimti svečius, o tam būtina didelė erdvė. Tokio statuso žmonės taip pat samdė pagalbininkus buityje. Šios dvi aplinkybės leido Snieguolės šeimai apsispręsti pirmą vilos aukštą renovuoti išgriaunant sovietinių komunalinių butų pertvaras. Toks suskirstymas nenatūraliai dalijo erdvę, į kai kuriuos kambarius nepatekdavo dienos šviesa. O tai išties ironiška pastate, kuriame vien pirmo aukšto veranda turi 12 langų.
Atkūrus vientisą saloną apsispręsta įrengti ir erdvią, tačiau uždarą virtuvę su atskiru išėjimu į lauką. Jau ir mano akyse viskas atgyja: salone renkantis svečiams, virtuvėje užsidariusi duris netrukdoma pluša virėja su pagalbininkais.
Snieguolė pakviečia pakilti į antrąjį aukštą. Užlipusios puikiais besisukančiais laiptais patenkame į privačius kambarius. Šonuose išsidėstę miegamieji ir vonios kambarys, o per vidurį nuostabiausią marių vaizdą tarsi paveikslo rėmas atveria erkeris su plačiais arkiniais langais. Erkeris – tai išsikišusi fasado dalis, o tai reiškia – šaltesnė nei kitos patalpos, tad naudojama tik šiltuoju sezonu. Šalta ar ne, tačiau vaizdas pro langą verčia pritariančiai linksėti galva dėl tokio statytojų sumanymo.
Paklausta, ar šiais laikais Smiltynėje gyventi gera, Snieguolė nedvejoja: nuolat čia gyvena tokie žmonės, kurie ne tik nebijo blogo oro Kuršių nerijoje, bet ir mėgaujasi tuo. Kiekvienam patinka tie vėjai ir lietūs, banguojančios marios ir šniokščianti jūra. Čia tampi gamtos dalimi. O jei pasiilgsti miesto, bendravimo, teatro ar senamiesčio kavinės, susisiekimas labai paprastas. Klaipėda yra labai lengvai pasiekiama. Nei Nida, nei Juodkrantė neturi galimybės tiek duoti žmogui, kiek šitas kampas gali.
Vilos veranda turi net 12 ypatingos formos langų, čia išlaikytos ir autentiškos lubos.
Nauji vilos istorijos puslapiai
Šešiolika metų. Tiek laiko tęsiasi vilos Smiltynėje restauracija. Suremontuota vila, nuo kurios apvalyta sovietinė praeitis, vis dar laukia rekonstrukcijos pabaigos. Per tiek laiko jos savininkė Snieguolė spėjo pamilti istoriją, ištyrinėjo pastatą ir kultūrinį jo kontekstą bei suprato apie savo laiko ir išteklių ribotumą. 2005 metais prasidėjusiam gyvenimo etapui atėjo laikas padėti tašką.
Snieguolė, likusi gyventi viena, nutarė vilą parduoti. Autentiška restauracija, kai keičiamos tik visiškai nusidėvėjusios konstrukcijos ir apdailos dalys, kainuoja triskart daugiau nei įprastas tokio paveldo objekto tvarkymas. Rekonstrukcijos sąnaudos, deja, net optimistiškai žiūrint perauga dabartinės šeimininkės realias galimybes sutvarkyti pastatą. Tai jau turės atlikti būsimi vilos naujakuriai. Telieka pasidžiaugti, kad juodžiausias darbas jau atliktas: istorija žinoma, architektūra ištirta, į Kultūros vertybių registrą vila įtraukta dar 1996 metais. O Snieguolė rami. Jai tai – jau praeitas gyvenimo etapas.