Irutė Tumaitė
Martyno Plepio nuotr.
| TEKSTAS PUBLIKUOTAS „GATVĖS GYVOS“ ŽURNALE NR. 5 (2022)|
Šiandien laisvė – viena svarbiausių aktualijų. Nepriklausomybės tema atsispindėjo ir daugelio menininkų darbuose, kai ji atrodė tokia sunkiai pasiekiama. Tad šį pasakojimą skiriu pažinčiai su įspūdingo dydžio stiklo darbais, kurių kiekvienas savaip spinduliuoja laisvę.
Nenugalėtoji Lietuva
Džiaugiuosi, kad šis pasakojimas atkreips dėmesį į vieno žymiausių Lietuvos vitražo kūrėjų Kazio Morkūno kūrybą. Vienas meniškiausių ir didžiausių jo darbų puošia Kauno IX forto muziejaus interjerą. 1984 metais sukurtas beveik 200 kvadratinių metrų dydžio vitražas įprasmino Kauno IX forte įvykdytus šiurpius nusikaltimus. „Nenugalėtieji“ atkūrus nepriklausomybę, muziejininkų siūlymu, pervadintas į „Nenugalėtoji Lietuva“, taip pagerbiant ne tik fašizmo, bet ir sovietinio režimo aukų atminimą.
Didžiuliame stiklo kūrinyje atsikartojantis degantis raudonis, susiduriantis su šalta mėlyna spalva, sukuria labai dramatišką ir paveikų paveikslą. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais muziejaus lankytojai nematydavo tokio vitražo vaizdo, koks buvo sumanytas kūrėjo, – dėl taupymo darbas nebūdavo visiškai apšviečiamas (iš viso turėtų degti 2 000 kaitrinių lempučių!). Pasak menininko dukters Jūratės Morkūnaitės, tėtis sakydavo, kad tai vienintelis jo darbas, kurio nenori aplankyti, mat dėl apšvietimo trūkumo neatsiskleidžia visas jo grožis. Apskritai J. Morkūnaitė teigia savo tėtį buvus tikrą maksimalistą. K. Morkūnas vitražų gamybos ir montavimo proceso metu iš meistrų reikalaudavo aukščiausios kokybės. „Jeigu tėtis matydavo, kad montuojant darbą kažkas negerai, dažnai meistrams mokėdavo papildomai iš savo honoraro, kad tik būtų pasiektas geriausias rezultatas. Jis buvo perfekcionistas, todėl labai sunkiai priimdavo nesėkmes. O vitražų montavimo procesas – labai įtemptas, kol nesumontuoji viso kūrinio, nematai visumos ir nežinai, ar rezultatas tenkina. Tapytojai neretai turi prabangą darbą pataisyti proceso metu, t. y. užtepdami ant viršaus dažų, o vitraže norint ką nors pakeisti reikia gaminti ir degti naują detalę.“
Tačiau muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas mane nuramino. „Po rekonstrukcijos vitražas bus apšviestas visu pajėgumu, bus atnaujinta ir visa kūriniui reikalinga apšvietimo sistema, todėl laukti darbų pabaigos tikrai verta – galėsite pamatyti originaliai sumanytą vitražo vaizdą.“ V. Petrikėnas pasidalijo, kad iki šiol „Nenugalėtoji Lietuva“ būdavo pirmas objektas, kuris pasitikdavo lankytojus įėjus į ekspoziciją, tačiau po rekonstrukcijos muziejaus planuose ne tik erdvės pasikeitimai, bet ir pokyčiai ekskursijos maršrute. „Norime, kad vitražas būtų paskutinis ekspozicijos eksponatas, užbaigiantis lankytojų patirtį. Šis menininko darbas tikrai vertas būti vyšnia ant torto“, – dalijosi istorikas.
Beveik 200 kvadratinių metrų dydžio kūrinys „Nenugalėtoji Lietuva“ įprasmino Kauno IX forte vykusių žiaurių nusikaltimų istoriją. Pažvelgus iš arčiau atsiskleidžia įdomi iš skirtingų tūrių sudaryta vitražo konstrukcija.
Saulės spindulių mūšis
Dar vienas įspūdingo dydžio K. Morkūno vitražas laukia Šiauliuose. „Saulės mūšis 1236“ iš tų nedaugelio atvejų, kai pasikeitus pastato paskirčiai vienas pagrindinių interjero elementų buvo išsaugotas. Stiklo darbas buvo sukurtas kino teatrui „Saulė“, tačiau naujiems erdvės savininkams (dabar čia veikia koncertų salė) nekilo jokių minčių istorinės tematikos kūrinį išmontuoti.
K. Morkūno vitražas atidengtas 1986 metais ir dedikuotas Šiaulių miesto 750-ojo jubiliejaus progai. „Šia proga šiauliečiai norėjo statyti atskirą pastatą – memorialą, kuriame būtų vitražai, bet tikriausiai bijojo Maskvos, kad neleis. Kadangi laiko buvo nedaug, atsitiktinai kilo mintis vitražą sukurti kiekvienam šiauliečiui gerai žinomo kino teatro „Saulė“ erdvėse ir taip pažymėti miestui svarbią datą“, – atsiminimais dalijosi menininko dukra.
Nepaisant laikotarpio, 200 kvadratinių metrų darbe K. Morkūnas drąsiai vaizdavo istorinį Lietuvai įvykį. Šį savo kūrinį menininkas labai mylėjo. „Saulės mūšio“ piešinio fragmentas daugiau nei 20 metų puošė tėčio studiją. Kai jis organizuodavo asmenines darbų parodas, Šiaulių vitražo piešinys būdavo neatsiejamas eksponatas. Jis tėčiui buvo be galo brangus“, – apie mylimiausią tėčio darbą pasakojo J. Morkūnaitė.
Motyvų, kodėl būtent šis darbas vitražistui buvo mylimiausias, gali būti ne vienas, bet man labiausiai įsiminė istorija apie ankstyvoje menininko jaunystėje susiformavusį ryšį su žirgais, kuris ypač atsispindi šiame darbe. „Tėtis buvo jauniausias šeimoje. O Morkūnai buvo ūkininkai. Tais laikais tradiciškai vyriausias brolis ganydavo bandą ir vėliau perleisdavo jaunesniems. Kadangi tėtis buvo paskutinis vaikas šeimoje, tad jam ilgiausiai teko ganyti arklius. Iš pradžių jis pykdavo, kad visi jo draugai jau tuo metu į pasimatymus vaikšto, o jis arklius gano. Tačiau tikriausiai taip tas stiprus ryšys su arkliais ir užsimezgė“, – pasakojo menininko dukra.
Šiuo metu vykdoma pastato rekonstrukcija, todėl susipažinti su „Saulės mūšiu“ gyvai pavyks ne anksčiau kaip po metų.
Šviesos šventė
Dar vieną įspūdingo dydžio vitražą K. Morkūnas 1981 metais sukūrė žinomų Lietuvos architektų A. ir V. Nasvyčių suprojektuotų Seimo rūmų interjere (buv. Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo rūmai). Pasak architektų, buvo nutarta, kad Seimo rūmų interjeruose nebus jokių puošnių sietynų, auksinimų, „juk deputatai – piliečių tarnai, čia reikia ne puošnumo, bet rimties“. Tad vitražas „Šventė“ tapo vienu iš pagrindinių interjero akcentų, kuris užima reikšmingą vietą pirmo aukšto fojė. Prisimenu savo ekskursijas po Seimo rūmus, kurias prieš keletą metų turėjau galimybę vesti. Šis saulėto kolorito stiklo kūrinys buvo vienas tų interjero elementų, ekskursantams palikdavusių didžiausią įspūdį.
Pats K. Morkūnas yra pasakojęs, kaip su architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių pagalba pavyko įgyvendinti vitražo idėją: „Jau šioks toks atšilimas jautėsi, tad pagalvojome, negi mes tą sovietinę istoriją kelsime, juk ne 7-asis ar 8-asis dešimtmečiai. Žinote, su Nasvyčiais labai paprasta – vienas pradeda kalbėti, kitas baigia, ir mums pavyko įtikinti, kad reikia kažko linksmesnio – su jaunimu, pavasariu, šokiu. Bet vieną sąlygą tuometis pirmininkas iškėlė – be kario išvaduotojo vis tiek neapsieisite, jis turi būti. Karį išvaduotoją mes įdėjome po laiptais, jis ir dabar yra be jokių penkiakampių, sovietų atributikos – guli sau ir niekas jo nemato.“ Kalbėdama su J. Morkūnaite sužinojau, kad užsakovai ypač reikalavo ir netgi darė menininkui didelį spaudimą, kad karys būtų vaizduojamas su sovietine atributika. Tačiau K. Morkūnas buvo užsispyręs ir įtikino, kad kūrinyje bus tiesiog kario simbolis – dabar mums karys, simbolizuojantis kovą už Lietuvos laisvę.
O jei kada gyvai lankysitės, lipdami laiptais būtinai atkreipkite dėmesį į figūrą su berete. Menininko dukra atskleidė, kad tėtis tarp alegorinių personažų įkomponavo net ir savo autoportretą. Tai lyg menininko autografas, išliekantis kūrinyje amžiams.
Stikle įamžinta Lietuvos istorija
Pažintį su didžiausiais Lietuvoje sukurtais vitražais noriu pabaigti Birštone. Su šiuo kūriniu pirmą kartą susipažinau visai neseniai, praėjusią vasarą poilsiaudama kurorte. Buvau girdėjusi, kad miesto kultūros centrą puošia vienas didžiausių Lietuvos vitražų, bet niekada nebuvau jo mačiusi gyvai. Paprašiau, kad mane įamžintų šalia „Lietuvos“ – nuotraukoje pamačiau, kokia maža esu greta šio įspūdingo dydžio kūrinio.
142 kvadratinių metrų plono stiklo kūrinį 1980 metais sukūrė menininkas Vytautas Švarlys. Vitražas dėl tuo metu vyravusios ideologijos ilgą laiką buvo vadinamas „Tarybų Lietuva“. Tačiau pats kūrinio autorius teigia, kad šiame darbe nebuvo ir nėra jokių tarybinių simbolių ar ženklų. 2001 metais vitražas buvo restauruotas, o jo pavadinimas sutrumpintas ir dabar tai – „Lietuva“. Stiklo kūrinyje pavaizduota mūsų šalies istorija, pradedant karaliaus Mindaugo laikais, baigiant Lietuvos nepriklausomybės kovomis, meno, kultūros ir mokslo pasiekimais. Vienoje įspūdingo dydžio stiklo plokštumoje aprėpiama didžiulė įvairiomis spalvomis nušvintanti istorinė erdvė. Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis teigia, kad „kultūros centras neįsivaizduojamas be šio vitražo“. Laikas parodė, kad tai buvo puikus pasirinkimas – vitražas įrašytas į kultūros vertybių registrą.
Pirmas dvi dalis pasakojimo apie vitražus kurortų architektūroje ir industrinėse erdvėse skaitykite ankstesniuose „Gatvės gyvos“ žurnalo numeriuose (www.gatvesgyvos.lt/zurnalas).
