fbpx

Kitoks Palangos veidas

Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė

| TEKSTAS PUBLIKUOTAS „GATVĖS GYVOS“ ŽURNALE NR. 2 |

Palanga – pajūrio smėlis, tiltas ir ledai (ar vafliai!) iš J. Basanavičiaus gatvės kioskelio. Sąrašas gali kiek koreguotis, tačiau daugelis atvykę neišklystame iš pagrindinio turistinio maršruto. O jei pasižvalgytume atidžiau? Nuo Tiškevičių paplūdimio etiketo iki panacėja tapusio kurorto vaistinėje išrasto „Trejų devynerių“ recepto – šią vasarą „Gatvės gyvos“ kviečia geriau pažinti žinomiausio Lietuvos kurorto istoriją. Audiogido maršrutą parengė Palangoje užaugusi kultūros istorikė Rasa Kaušinė. Atmintyje Rasa saugo ne tik savo vaikystės, tačiau dar tarpukario Palangą, kai čia gyventi atvyko jos močiutė.

Rasa, Tavo sudėliotas Palangos audiogido maršrutas prasideda J. Basanavičiaus gatvės pradžioje. Tai pagrindinė kurorto arterija, kuria yra pražingsniavusi didžioji Lietuvos dalis. Kokią J. Basanavičiaus gatvę prisimeni iš vaikystės?

Taip, įsivaizduoti Palangą be J. Basanavičiaus gatvės, jos šviesų, muzikos ir madų beveik neįmanoma. Kurorto istorijos pradžioje XIX amžiuje gatvės vieta atrodė visai kitaip – čia ėjo kelių metrų pločio smėlingas ir gana klampus kelias, vadintas Tiškevičiaus alėja. Tada kilmingos damos ir ponai, nenorėdami išsitepti prašmatnių suknelių ar švarkų, jūrą pasiekdavo arklių traukiamu tramvajumi – „konke“. Jono Basanavičiaus vardu gatvė pervadinta tik 1923 metais, garbingam svečiui atvykus į Palangą gydytis.

Vėliau alėja buvo tankiai apsodinta kaštonais, būtent tokią ją prisimenu iš vaikystės. Tiesą sakant, tai nebuvo pati romantiškiausia vieta – garsi muzika, apsinuoginę žmonės, kai kur – ir muštynių atmosfera… Pamenu, kad man, kaip vaikui, anuomet didelį įspūdį paliko gatvėje koncertuodavę indėnai. Didžiulės plunksnos, odiniai rūbai. Jie grodavo su skudučiais ir pardavinėdavo savo kompaktinius diskus. Bet ir ši romantika buvo sugadinta, kai kartą pas draugės močiutę, kur jie nuomojosi namą, pamatėme indėnus be kostiumų, rūkančius ir geriančius alų. Dingo visas pasakų įvaizdis! Man rodos, jau daug metų jų nebėra.

Dažniausiai su draugais prie jūros keliaudavome „mažąja basanke“. Oficialaus pavadinimo ji neturi, bet eina lygiagrečiai su J. Basanavičiaus gatve. Norėdami ją pasiekti, J. Basanavičiaus gatvės pradžioje raskite vietą, kur įsikūrusios turistams skirtų suvenyrų prekyvietės. Tiesiai už jų yra nedideli laiptai. Ženkite ten ir sekdami Rąžės upeliu pasieksite jūrą. Turėsite galimybe pasimėgauti ramuma, upelio vingiais ir gamta.

Keliaujant maršrutu aplankoma Palangos senoji vaistinė. Žinau, kad ši vieta susijusi su Tavo šeimos istorija. Papasakok plačiau!

Ši vieta man – viena mieliausių mieste. 1959 metais, gavusi valdžios paskyrimą, mano močiutė Apolonija Kšatuckienė atvyko į Palangą. Taip ji pradėjo savo ilgametį, 31-erius metus trukusį darbą senojoje Palangos vaistinėje, kurios antrajame aukšte su šeima iš pradžių ir apsigyveno. Pamenu močiutę pasakojant, kad gyvenimo sąlygos vaistinėje nebuvo pačios geriausios – pagrindinėje salėje grindys buvo medinės, smarkiai nusidėvėjusios, norint bent šiek tiek pasišildyti reikėjo kūrenti senąją, kokliais dekoruotą krosnį. Nors buvo ideologinių prieštaravimų bei valdžios keliamų sunkumų prižiūrint vaistinę, močiutė kruopščiai rinko jos archyvą, kurį vėliau perdavė Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejui, o restauracijos darbų metu dėjo visas pastangas, kad būtų išsaugota pastato autentika. Noriu tikėti, kad bent dalį meilės istorijai paveldėjau būtent iš jos.

Įdomu tai, kad senąją Palangos vaistinę labiausiai išgarsino provizoriaus Vilhelmo Johano Griuningo čia užpatentuotas originalus dvidešimt septynių vaistažolių mišinys „Trejos devynerios“. Mišinio etiketėje, kurias Griuningas net spaudos draudimo metais užrašydavo lietuviškai, buvo nurodyta, kad vaistažolių mišinį reikia užpilti „vienu buteliu monopolinės degtinės ir laikyti aštuonias paras“. Šis užpilas buvo tikra savo laikų panacėja – vartojamas sutrikus virškinimui, kankinant galvos skausmams, persišaldžius, užkimus ir net tiesiog pavargus.

Beje, įvairių įdomybių vaistinėje galima pamatyti ir tiesiog pakėlus galvą aukštyn. Apie jas pasakoju audiogido maršrute.

Istorinės Palangos senosios vaistinės eksterjero detalės. Ir šiandien dalis išorės puošybos išlikusi, restauruota. Ne mažiau įdomus ir vaistinės interjeras. Vilniaus regioninio valstybės archyvo nuotr. 

Ar rengiant maršrutą teko pabendrauti su kitais ilgamečiais Palangos gyventojais? Galbūt jie atskleidė kokių nors netikėtų faktų, istorijų?

Įvairių pasakojimų iš vyresniųjų girdėjau nuolat. Pavyzdžiui, pamenu, kad net būdami vyresnio amžiaus su draugais šventai tikėjome istorija apie viloje „Anapilis“ klaidžiojančią grafienės Sofijos vėlę, todėl vietą aplenkdavome. Nuo vaikystės žinojau ir apie mįslingais atsitiktinumais apgaubtą „juoduoju Dievuliu“ pramintos skulptūros istoriją, ją pasakoju audiogido keliautojams.

Močiutė, kol dar buvo šviesios atminties, pasakodavo apie Kurhauzo vakarėlius. Namie turėjome didžiulį senovinį patefoną, pamenu tokias masyvias plokšteles, ne tokias plonytes, kaip dabar. Kartu klausydavome Šabaniausko, Dolskio šlagerių!

Tėtis, prisimindamas savo jaunystę sovietmečiu, minėdavo legendinius „Palangos akmenis“. Susitikimo vieta J. Basanavičiaus gatvės pradžioje – nors nebuvo mobiliųjų telefonų, visada žinojai, kad ten kažkas bus. Ir dabar tie akmenys yra, tačiau ši vieta jau netekusi savo reikšmės, užstatyta kioskeliais.

Išties maršrutą pripildei daugybe įdomių faktų, mažiau žinomų, tačiau labai įdomių ir smagių istorijų, kaip santūrus XIX amžiaus paplūdimio etiketas ar romantiška pažinčių skiltis kurorto laikraštyje. Kas Tau pačiai buvo didžiausi atradimai rengiant šį maršrutą?

Keista, bet didžiausią įspūdį paliko Palangos dvaro rūmų ir parko istorija. Atrodė, kad parką pažįstu puikiai, visi takai jau išvaikščioti, o kiekvieną medį galėčiau pašaukti vardu. Su draugais į parką eidavome tikrai dažniau nei prie jūros. Visgi niekada plačiau nepasidomėjau šios vietos istorija. Nežinojau, kad Palangos dvaro rūmai ir parkas sukurti dviejų Europoje visuotinai pripažintų meistrų – vokiečių architekto Franco Švechteno ir prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė. Tiškevičių šeimai siekiant kiek pasipuikuoti, nemažai parke žaliuojančių augalų atsivežta iš Berlyno, Karaliaučiaus ir kitų Europos botanikos sodų. Suskaičiuojama net penki šimtai įvairių medžių, krūmų, vijoklių, gėlių rūšių!

Atradimas man buvo ir tikroji pirmųjų Tiškevičių rūmų vieta. Visada buvau įpratusi girdėti, jog būtent Kurhauzas yra viso kurorto pradžia, širdis, maniau, kad būtent šis pastatas buvo pirmoji grafų rezidencija. Tačiau pasirodo, kad pirmieji Tiškevičių rūmai stovėjo dabartinio kino teatro „Naglis“ vietoje, kuris sovietmečiu pastatytas, galima sakyti, ant buvusios grafų rezidencijos pamatų. Apie šį faktą labai mažai informacijos.

Vienas didžiausių Palangos architektūros turtų – medinės vilos. Keletą jų įtraukei į audiogido maršrutą. O kurios Tau pačiai yra mieliausios? Kurias papildomai rekomenduotum aplankyti?

Išties, Palangos architektūroje – daug medžio. Tai nenuostabu, medis – su pajūrio gamta darniai susiliejanti statybinė medžiaga. Deja, dalį unikalaus kurorto medinio paveldo sunaikino arba smarkiai apgadino laikas, smarkūs pajūrio vėjai, siautę gaisrai ir istorinės permainos – galime prisiminti, kad sovietmečiu vykdyta politika, nukreipta prieš tautoje gyvas menines formas, todėl medis laikytas pigia, tik pašiūrių statybai tinkama medžiaga. Galbūt dėl šios priežasties kurį laiką medinį miesto paveldą buvome užmiršę. Tačiau džiaugiuosi, kad pastaruoju metu renovuojama vis daugiau pajūrio medinukų. Man mieliausi – atgimusi „Anapilio“ vila ir neseniai rekonstruotas pirmasis Palangos viešbutis, jau minėtas Kurhauzas.

Nemažai medinės architektūros perlų galime rasti ir J. Basanavičiaus gatvėje. Dabar čia vyrauja šioks toks stilistinis chaosas – dauguma vilų pertvarkytos į kavines, greitojo maisto užkandines, o senąją kurortinę architektūrą užstoja reklaminės iškabos ir terasų skėčiai. Nepaisant to, keliaujant J. Basanavičiaus gatve kviečiu atidžiau pasižvalgyti į fachverkinių pastatų kompleksą (J. Basanavičiaus g. 26, 28, 30, 32, 34), medinius raižinius, dekorą, aplankyti dailininko Antano Žmuidzinavičiaus namą (J. Basanavičiaus g. 42), vilas „Jūros akis“ (J. Basanavičiaus g. 33), „Vaidilutė“ (J. Basanavičiaus g. 21), „Aldona“ (J. Basanavičiaus g. 24A).

Rasos rekomendacijos, ką nuveikti Palangoje:

  1. pakvėpuoti pušynais take „Labrytis“;
  2. išgerti kavos puodelį meno galerijoje „Ramybė“;
  3. įsiklausyti į skulptūrų pasakojamas istorijas „Pasakų parke“;
  4. numinti dviračiais į „Olando kepurę“;
  5. pakilti į neogotikinės Palangos bažnyčios bokštą ir pažvelgti į miestą iš viršaus.

Palangos audiogido maršrutą rasite „Gatvės gyvos“ mobiliojoje programėlėje. Atsisiųskite ją „Google Play“ ir „App Store“ parduotuvėse.

Komentarų nėra

Rašyti komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.