fbpx

Priebėga maldai už laisvę

Alina Pavasarytė

| TEKSTAS PUBLIKUOTAS „GATVĖS GYVOS“ ŽURNALE NR. 6 |

Viršelyje Audriaus Klimo nuotr., www.vilniausgalerija.lt

Šios vasaros pradžioje, jau gerokai sutemus, su draugu vaikštinėdami po nedidelį Feraros miestą Italijoje netikėtai užtikome atidarytą bažnyčią, kurios fasadą puošė Ukrainos vėliava ir užrašas Slava Ukraini. Italijoje, ypač mažesniuose miestuose, tai nedažnas vaizdas. Nedrąsiai užėję pažioplinėti (ir kiek bijodami būti išvaryti, vis dėlto vakaro būta tikrai vėlaus), buvome džiugiai pasitikti poros bendruomenės narių, ukrainiečių vyro ir žmonos, kurie, rodos, neatsikvėpdami mums pradėjo pasakoti, kodėl čia viskas atrodo bizantiškai, nors jie katalikai, kodėl kaspinai mėlyni ir geltoni, kas vyksta jų gimtinėje, kaip atsidūrė Italijoje. Temos keitė viena kitą, apimdamos Ukrainos istoriją ir dabartį, asmenines ir tautos tragedijas, viltis ir svajones. Kodėl prisiminiau šią istoriją? 

Tragiška karo Ukrainoje realybė kaip niekas kitas ragina prisiminti ir apmąstyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų ir jas talpinusios sostinės praeitį. Daugiakultūrė ir daugiakonfesinė Vilniaus istorija leidžia atsakymų į sunkius dabarties klausimus ieškoti išlikusiuose paveldo objektuose senamiesčio gatvių vingiuose, istoriniuose kvartaluose, šventovėse. Pastarosios, įprastai suprantamos kaip ramybės, maldos ir susikaupimo vietos, paradoksaliai geriau nei bet kuris kitas pastatas liudija ir pasakoja apie dramatiškas įtampas, besikeičiančių režimų santykius su tuo, kas per amžius žmogui buvo svarbiausia, taip pat karus, tūkstančių likimus nulėmusias pergales ir pralaimėjimus. Jų praeities vingiuose galima išskaityti ir platesnę įvairių tautų ir jas globojusio miesto istoriją.

Kviečiu įžengti į buvusio civitas Ruthenica, arba „rusėnų miesto“, pradėjusio formuotis dar XIV a. 8-ajame dešimtmetyje, apylinkes, o konkrečiau palypėti ant Švč. Trejybės kalvos. Čia iki šiol išlikęs vienas seniausių tradicijų turintis Rytų krikščionybės židinių Vilniuje ir visoje LDK Švč. Trejybės vienuolynas ir šventovė, kuriuose susipina katalikų ir stačiatikių, ukrainiečių, lietuvių, rusų, baltarusių ir kitų tautų paveldas. Pergyvenusi karus, plėšimus, besikeičiančią priklausomybę ir įvairias negandas, Švč. Trejybės bažnyčia šiuo metu vienintelė Graikų apeigų katalikų, arba unitų, bažnyčia Lietuvoje, kurioje meldžiamasi ukrainietiškai. Šventovė ir vienuolynas tarnauja ne tik kaip maldos vieta, bet ir gyvybiškai svarbus ukrainiečių bendruomenės susibūrimo centras.

Ant Švč. Trejybės kalvos patenkama per įspūdingus barokinius XVIII a. Jono Kristupo Glaubico projektuotus vartus. Artūro Žuko nuotr.

Pirmoji medinė cerkvė ant šios kalvos iškilo dar 1374 metais pagonio kunigaikščio Algirdo antrosios žmonos Julijonos rūpesčiu. Stačiatikė Julijona maldos namus statė ir kaip laidojimo vietą, ir kaip paminklą trims šventiesiems Vilniaus kankiniams. Manoma, kad ji pastatyta būtent toje vietoje, kur kunigaikščio Algirdo paliepimu buvusi įvykdyta mirties bausmė lietuviams stačiatikiams Antanui, Jonui ir Eustachijui. Trys Vilniaus kankiniai paminėti dar XIV a. bažnytiniuose stačiatikių raštuose. Pasakojama, kad du broliai, Algirdo dvariškiai, buvo pakrikštyti iš Vitebsko kunigaikščio Algirdo pirmąją žmoną Mariją atlydėjusio vyskupo Nestoro. Abu jie gavo krikščioniškus Antano ir Jono vardus ir pradėjo laikytis krikščioniškų papročių ir, kaip dera stačiatikiams, auginti barzdą ir plaukus. Kai per kunigaikščio puotą broliai atsisakė valgyti mėsą, nes buvo penktadienio pasninkas, įpykęs valdovas įsakė įmesti juos į kalėjimą. Abu jie buvo žiauriai kankinami ir nuteisti pakarti. Trečiasis kankinys, kaip rašoma, labai išvaizdus Algirdo dvariškis Eustachijus, taip pat buvo pakrikštytas. Algirdui sužinojus, po trijų dienų nežmoniškų kankinimų Eustachijus buvo pakartas.

Trijų Vilniaus kankinių kūnai iš pradžių palaidoti Šv. Mikalojaus cerkvėje. Garsui apie juos netrukus pasklidus po visą krikščioniškąjį pasaulį, praėjus vos 17 metų, tai yra labai trumpam laikui, kankiniai 1363-iaisiais Konstantinopolyje paskelbti šventaisiais, o jų palaikai perkelti į neseniai pastatytą Švč. Trejybės cerkvę. Šią istoriją liudija išlikusi ir atidengta sieninė tapyba bažnyčios fasade, ją išvysite kairėje pusėje prie įėjimo. Kankinių palaikai iki šios dienos čia neišlikę, po šimtmečių „pomirtinių kelionių“ jie perkelti į kitoje Aušros Vartų gatvės pusėje esančią Šventosios Dvasios cerkvę, kur juos galima aplankyti ir šiandien. Jei itin pasiseks, galėsite išvysti ir įdomių su relikvijų gerbimu susijusių pamaldumo praktikų. Kartą mačiau, kaip šventikas prie relikvijų lietė naujas kojinių poras ir po vieną perdavinėjo jas atnešusiai moteriai.

Į mūrinę cerkvė perstatyta 15141516 metais Lietuvos didžiojo etmono, kunigaikščio ir vieno didžiausių karvedžių Konstantino Ostrogiškio rūpesčiu. Mūrinės bažnyčios, vienuolyno pastatų ir varpinės iškilimas turėjo tarnauti kaip votas padėka Dievui ir priminimas miestiečiams apie didingą pergalę prieš Maskvos kunigaikštystės kariuomenę garsiajame Oršos mūšyje. Atvykę prie bažnyčios įėjimo, dešinėje pusėje pamatysite K. Ostrogiškį įamžinantį bareljefą, sukurtą žymių ukrainiečių skulptorių Oleso Sydoruko ir Boriso Krylovo. Nors ir perstatyta, ano meto bažnyčia iš esmės savo pirminės formos neprarado iki šios dienos.

Kertinis įvykis komplekso istorijoje Bažnytinės unijos sudarymas. 1596 metais Brastoje buvo pasirašytas unijos dokumentas ir užgimė nauja Graikų apeigų katalikų, arba unitų, Bažnyčia. Iki tol buvęs svarbus stačiatikybės židinys tapo itin reikšmingu naujosios konfesijos centru. Unija reiškė, kad nuo šiol bendruomenės nariai pripažino popiežiaus valdžią ir katalikybės dogmas, tačiau toliau laikėsi Rytų krikščionybės (bizantiškų) apeigų, tradicijų, bažnytinės slavų kalbos. Didžioji dalis ligi tol čia gyvenusių stačiatikių vienuolių atsisakė priimti uniją ir dėl to įgavę dizunitų pavadinimą, netoliese, kitoje gatvės pusėje, įsteigė savo Šventosios Dvasios cerkvę, vienuolyną ir mokyklą. Nuo 1609 metų, kai Švč. Trejybės cerkvė ir vienuolynas oficialiai perduoti unitams, čia pradėjo kurtis religinis ir kultūrinis Vilniaus Graikų apeigų katalikų centras.

Konfesijos plėtrai ypač nusipelnė charizmatiški vyskupai rusėnai. Vienas jų veiklus Vilniaus unitų vyskupas Juozapas Benjaminas Rutskis, Švč. Trejybės vienuolyne įkurdinęs savo paties 1617 metais įsteigto vienuolių ordino narius. Šv. Bazilijaus Didžiojo, arba bazilijonų, ordinas derino stačiatikių vienuoliams įprastą askezę ir kontempliatyvų gyvenimą su aktyvia misijine ir sielovados veikla, būdinga katalikų vienuolių ordinams. Būtent bazilijonų vienuoliai daugiausia prisidėjo prie unijos įgyvendinimo visoje LDK teritorijoje. Bazilijonai dirbo parapijų kunigais, mokė mokyklose, dėl aktyvios jų veiklos vis daugiau stačiatikių priimdavo uniją. Vienuolyne su pertraukomis veikė spaustuvė, kurioje buvo spausdinamos bažnytine slavų, rusėnų, lotynų, lenkų ir kitomis kalbomis parašytos religinio pobūdžio knygos, maldaknygės, teologijos ir filosofijos traktatai, vėliau ir lietuviški leidiniai.

Po truputį atgimsta amžių tekmėje smarkiai nukentėjęs bažnyčios interjeras. Audriaus Klimo nuotr., www.vilniausgalerija.lt

Kitas su Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynu ir jo klestėjimu esmingai susijęs asmuo ypatingu pamaldumu ir asketišku gyvenimo būdu garsėjęs Juozapatas Kuncevičius. Iš Voluinės Vladimiro atvykusiam jaunuoliui buvo numatyta pirklio karjera, o amato mokytis tėvų jis buvo atsiųstas į Vilnių. Čia susipažinęs su unitų vyskupu, jėzuitų veikla, ir, greičiausiai, labai paveiktas tuo metu Vilniuje triukšmingai švęstų karalaičio Kazimiero paskelbimo šventuoju iškilmių, jis apsisprendė priimti uniją ir netrukus (1604 m.) įstojo į Švč. Trejybės vienuolyną. 1618 metais Kuncevičius buvo paskirtas Polocko unitų vyskupu. Unifikacijos darbą labai sunkino unijos kritikai stačiatikiai. Vieno iš įsiliepsnojusių ginčų metu konfliktas peraugo iš teologinio į smurtinį. Karšto būdo ir labai ryžtingo Juozapato paliepimu buvo jėga užimtos stačiatikių bažnyčios Mstislavlyje, kurio gyventojai ryžosi likti ištikimi „senam tikėjimui“. 1623 metais Vitebske būsimasis šventasis buvo stačiatikių minios užpultas ir nužudytas. Praėjus daugiau nei 200 metų nuo vyskupo mirties, 1867-aisiais, J. Kuncevičius paskelbtas šventuoju. Jo palaikai dabar yra gerbiami Šv. Petro bazilikoje Vatikane. Tai pirmasis ukrainietis šventasis, kurio 400-ąsias kankinystės arba Gimimo Dangui jubiliejų minėsime kitąmet.

Prieš eidami į bažnyčią ir žengdami pro Bazilijonų vartus būtinai pažvelkite į dešinę dabar dailės galeriją ir kelis barus globojantis pastatas ir (ypač vakarais) atgimstantis jo kiemas buvusio moterų bazilijonių vienuolynas su anuomet uždaru kiemu. Kadangi vyrų ir moterų vienuolynai buvo statomi atskirai, vyrų vienuolynas įkurtas arčiau bažnyčios, tiksliau sakant, iš dviejų pusių gaubia jos šventorių. Dalyje patalpų dabar veikia ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas, taip pat viešbutis, o iki XVIII a. čia buvo vienuolių celės. Įspūdingi barokiniai vartai, neturintys lygių visoje sostinėje, jau vėlesnis garsiojo Vilniaus architektūros genijaus Jono Kristupo Glaubico kūrinys. Vadovaujant tam pačiam architektui, po 1760-ųjų gaisro šventovė pailginta, kampuose pristatyti bokšteliai. Būtinai pakelkite akis aukštyn išlikusi viena jų autentiška pora dabar restauruota. Kartu buvo padidinti langai ir iš esmės šventovė XVIII a. pabaigoje įgijo dabartinį pavidalą. XVIIXVIII a. Švč. Trejybės vienuolynas kartu su prie Užupio buvusia Kyjivo metropolito rezidencija buvo vienas iš unitų vystymosi ir klestėjimo centrų, kuris siejo Vilnių ir Kyjivą ne tik dvasiniais, bet ir politiniais saitais. Tai bazilijonų aukso amžius.

Nuo XIX a. pradžios vienuolyno ir bažnyčios ansamblis buvo perduodamas iš rankų į rankas. Rusijos imperija bazilijonų vienuolyno pastatus buvo pavertusi kalėjimu, čia laikyti areštuoti Vilniaus universiteto studentų organizacijų filomatų ir filaretų nariai, tarp kurių ir Adomas Mickevičius. Celė, kurioje, manoma, poetas kalėjo, lankytojams atvira nuo 2009 metų. Ši vieta pavadinta žinomo jo personažo Konrado vardu – užsukę viduje rasite dvi ekspozicijas. Viena iš jų imituoja kalėjimo kamerą, kurioje ir kalėjo poetas, kitoje galima plačiau susipažinti su A. Mickevičiaus gyvenimu, kūryba ir darbais. 

Audriaus Klimo nuotr., www.vilniausgalerija.lt

Anuomet cerkvė atiduota stačiatikiams, o norint pastatui suteikti „stačiatikiškesnę“ išvaizdą jai pristatytas kupolas, iki mūsų dienų nugriautas. Daugybė liturginių reikmenų ir gerbimo objektų šventųjų paveikslų, altorių įrangos, varpų, relikvijų išgabenta į Rusiją. Patys vienuoliai pradėti persekioti po 18301831 metų sukilimo, o ilgainiui, argumentuojant tuo, kad unitų beveik nelikę, buvo nutraukta bažnytinė unija ir formaliai Vilniaus bazilijonai ir bazilijonės perėjo į stačiatikybę. Vienuolyno erdvėse įsteigus stačiatikių vyskupo rezidenciją ir seminariją, atkėlus naujus stačiatikių vienuolius ir išmirus seniesiems bazilijonams, vienuolynas 1865 metais buvo oficialiai uždarytas. Sunkūs išbandymai Graikų apeigų katalikams tęsėsi ne tik carinės okupacijos laikais, bet ir vėliau XX a. pradžioje teko kovoti dėl atgimimo, išgyventi pogrindyje sudėtingomis sovietmečio sąlygomis.

1991 metais unitai atgavo savo bažnyčią labai nukentėjusią. Penki dešimtmečiai niokojimo ir naudojimo ne pagal paskirtį paliko ryškius režimo brutalumo ženklus. Sovietmečiu čia veikė tuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto technologinė laboratorija (buvo tyrinėjamos statybinių medžiagų savybės), stovėjo masyvios staklės, daug kas buvo išdaužyta. Kriptos, kuriose anksčiau laidoti vienuoliai, išniekintos, palaikai išbarstyti. 1994 metais bazilijonai grįžo į vienuolyną, atversdami naują savo istorijos puslapį. Cerkvė ir dalis vienuolyno grąžinta teisėtiems šeimininkams, iš Ukrainos netruko atvykti ir apie dešimt bazilijonų. Atsikūręs po pusantro amžiaus, šiandien ordinas priklauso Ukrainos bazilijonų provincijai. Ordino, kuriame beveik 600 narių, geografija apima dešimt šalių. Pagrindinės vienuolijos veiklos kryptys išlieka švietimas, leidyba ir darbas su vaikais ir jaunimu. Daugiausia bazilijonų vienuolių, apie 300, yra Ukrainoje. Įdomu tai, kad didelė dalis, net apie šimtą, įsikūrę ir dirba Brazilijoje, nes Ukrainai išgyvenant migracijos bangas į Pietų Ameriką dvasininkai sekė paskui saviškius, liudydami savo misijinę ir sielovadinę charizmą.

Minint 500-ąsias mūrinės bažnyčios pastatymo metines, tragiškai sutapusias ir su karo Ukrainoje pradžia, 2014-aisiais buvo pradėti restauracijos darbai sutvarkyta bažnyčios išorė, stogas, atlikti istoriniai, archeologiniai ir antropologiniai kriptose rastų palaikų tyrimai parodę, kad XVII–XVIII a. tikrai buvo bazilijonų aukso amžiai: jie maitinosi geriau nei statistinis miestietis, gausiai vartojo mėsą. Kita vertus, panašu, kad neretai įsitraukdavo ir į smurtinius konfliktus – net 19 palaidotųjų, t. y. kas ketvirtas, turėjo daugybinių šonkaulių lūžių, keturi vienuoliai patyrę dar rimtesnių sužalojimų –sulaužytos jų nosys, aštriais daiktais perskeltos galvos. Palaikai perkelti į sutvarkytą ir specialiai tam pritaikytą kriptą. Kripta įprastai nelankoma, tačiau šalia nusileidimo į ją (bažnyčios centrinėje dalyje matysite pakeliamas grindis) esančiuose stenduose pristatomos tyrimų nuotraukos ir trumpos ataskaitos.

Miesto panoramą puošia restauruoti autentiški XVIII a. Švč. Trejybės bažnyčios bokštai. Audriaus Klimo nuotr., www.vilniausgalerija.lt

Šiuo metu Vilniaus vienuolyne gyvena vos trejetas vienuolių, jie tarnauja ne tik sostinėje, bet ir važiuoja į kitus miestus. Pagausėjus į Lietuvą atvykstančių ukrainiečių, broliai kiekvieną sekmadienį vyksta į Kauną, per Velykas Klaipėdoje mišiose meldėsi kartu su trimis šimtais ukrainiečių. O Vilniuje besimeldžiančiųjų susirinko pilna bažnyčia, o kai kuriems teko stovėti ir šventoriuje. Pamaldose ir kituose bendruomenės renginiuose dalyvauja ne tik Vilniaus, bet ir kitų vietovių tikintieji, čia laukiami ne tik katalikai, bet ir ukrainiečiai stačiatikiai. Pastarųjų ypač pagausėjo prasidėjus karui, nes didžioji dalis iš Rytų ir Pietų Ukrainos atvykusiųjų yra stačiatikiai. Ilgainiui bendruomenę papildė ir iš vakarinės šalies dalies atkeliavę tautiečiai, nes daugiausia Graikų apeigų katalikų ir gyvena būtent šalies vakaruose, nors bent po vieną šios konfesijos bažnyčią galima rasti visų apskričių centruose, o Bažnyčiai vadovaujantis Didysis arkivyskupas tarnauja Kyjive.

Atliepdama būstų poreikį iš karo zonos pasitraukusiems ukrainiečiams, Vilniaus arkivyskupija suteikė jiems patalpas Bazilijonų vienuolyne, ir jame netrukus apsigyveno beveik devyniasdešimt pabėgėlių. Atvykusiųjų dauguma – mamos su vaikais. Vienuolyno broliai praleidžia su jais daug laiko kartu – nuo valgio gaminimo iki važiavimo į gydymo įstaigas, parduotuves. Tad atvykusiesiems materialinė, dvasinė bei psichologinė pagalba visuomet šalia.

Užėjęs į dienos metu tuščią, bet kasdien lankytojams atvertą Švč. Trejybės bažnyčią Vilniuje pasijunti laukiamas. Nors niekas neužkalbina nei laužyta italų, nei rusų, nei jokia kita kalba, restauruojamos sienos, paminklinės lentos, spalvingi gausūs aktualijas skelbiantys ir istoriją pristatantys stendai bei plakatai kuria jausmą, kad šimtmečiais unitų puoselėtos vertybės – vienybė, atvirumas, svetingumas, bendruomeniškumas – niekur nedingo ir yra kaip niekada aktualios. Tyli šventovė skelbia per amžius puoselėtą žinią: nesvarbu, kokia kalba kalbi, kokios tautybės esi. Šiandien čia laukiami visi, kurie tiki, meldžia ir palaiko kovojančios Ukrainos pergalę.

Komentarų nėra

Rašyti komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.