fbpx

Nepailstantis tikėjimo fenomenas

Alina Pavasarytė

| TEKSTAS PUBLIKUOTAS „GATVĖS GYVOS“ ŽURNALE NR. 5 |

Viršelyje Aurimo Pališkio, VšĮ „Atrask Raseinius“ nuotr.

Kiekvienais metais vasarą su kompanija važiuojame į Tytuvėnus – draugės tėvai svetingai priima mielame ramiame miestelyje regioninio parko centre. Čia yra absoliučiai viskas, ko reikia atostogų išsiilgusiam, skubančiam ir amžinai pavargusiam vilniečiui, – ramybė, ežerai, nuostabi gamta ir dažniausiai visada geras oras. Tokias atostogas „parduoti“ nesunku nuo betono nuvargusiam žmogui. Vis dėlto per dienas prie ežero gulėti – ne kiekvienam. Man reikia kultūros, tradicijų, egzotikos, legendų ir judesio. Ir, laimei, toli jų ieškoti nereikia – visa tai čia pat, vos už 8 kilometrų – nedideliame Šiluvos miestelyje.

Vos kiek per pusę tūkstančio gyventojų turintis miestelis lankytinų vietų ir objektų atžvilgiu drąsiai konkuruoja su gerokai didesnėmis gyvenvietėmis. Šiluvos istorija ilga ir apipinta pasakojimais apie stebuklus. Vieniems jie – tiesiog įdomios intriguojančios legendos, tikintiesiems – istorinė realybė. Svarbiausi objektai čia susiję su Švč. Mergelės Marijos gerbimu ir kultu, dokumentuotu dar XVII amžiuje, o pagrindiniai objektai, į kuriuos šimtmečiais krypo tikinčiųjų akys ir aplink kuriuos galiausiai susiklostė pamaldumo tradicijos, čia trys – stebuklingas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas, malonėmis garsėjantis Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas ir Didieji Šilinių atlaidai. Pirmiems dviem skirtos atskiros miestelio šventovės dabar sudaro bendrą kompleksą, sujungtą modernios aikštės, kuri per atlaidus užsipildo dešimttūkstantinėmis žmonių miniomis.

Stebuklingas Dievo Motinos apsireiškimas

Dabar atvykstant į Šiluvą žvilgsnį iš tolo patraukia 44 metrų aukščio baltas, didingas Apsireiškimo koplyčios bokštas. Ši koplyčia – vienintelis įgyvendintas ir iki mūsų dienų išlikęs architekto ir skulptoriaus Antano Vivulskio monumentalus architektūros kūrinys, įgyvendintas 1924 metais. Koplyčia atvira lankyti ištisus metus. Įėjęs į vidų nustembi, nes pagrindinis jos akcentas – iš grindų išsikišęs lauko akmuo. Tikintieji aplink jį melsdamiesi eina keliais. Prisimenu mačiusi, kaip apėję jį kai kurie pabučiuodavo. Pati stengiuosi niekada netrikdyti pamaldumo praktikų – keliaudama užėjusi į bažnyčią per mišias į vidų neinu, palaukiu, kol jos baigsis. Panašiai jaučiuosi ir čia – kad ir turistiškai žiopsoti į pamaldumo praktiką įdomu, atrodo itin nepagarbu, o veiksmas nesibaigs taip greitai ir koplyčia neištuštės. Norėdama pabūti ilgiau, dažniausiai prisijungiu prie maldininkų, einu keliais.

Legenda byloja, kad XVI–XVII amžiuje konfesinių konfliktų metu (apylinkėse pradėjo dominuoti kalvinistai) paskutinis Šiluvos katalikų klebonas visus bažnyčios dokumentus, brangenybes ir šventovės paveikslą sudėjo į geležimi kaustytą skrynią ir užkasė laukuose netoli bažnyčios, prie didelio akmens. Neilgai trukus po to bažnyčia buvo uždaryta ir galiausiai sugriauta. Ta pati legenda byloja, kad būtent toje vietoje 1608 metais piemenims apsireiškė nepaprasto grožio moteris su kūdikiu ant rankų ir verkdama pasakojo, kad toje vietoje kadaise buvo garbinamas jos sūnus, o dabar tik sėjama ir ariama. Tuomet šimtametis apylinkių gyventojas prisiminęs, kad toje vietoje iš tiesų būta šventyklos, o prie akmens atrasta ir toji paslėpta dėžė su įrodymais.

Šis pasakojimas apie Dievo motinos apsireiškimą Šiluvoje – ankstyviausias iš Šventojo Sosto oficialiai pripažintų Mergelės Marijos apsireiškimų Europoje, chronologiškai gerokai lenkiančių panašias istorijas kitur žemyne. Paradoksalu, kad ir neretam lietuviui jis mažiau žinomas nei apsireiškimai Fatimoje Portugalijoje ar Lurde Prancūzijoje. Štai jums ir egzotika.

Žinia apie stebuklingą įvykį greitai pasklido visoje Lietuvoje ir į Šiluvą pradėjo traukti piligrimai, maldininkai, čia pradėtos rengti procesijos ir pamaldos. Sakoma, kad kaimai netgi rungtyniaudavo, kuri įspūdingiau ir „su didesniu trenksmu“ pasieks Šiluvą. Vyskupas Motiejus Valančius rašė: „Į miestelį įeinant, jaunikaičiai paparčius [vėliavas] virpino, būgnais mušė, patriūbočius pūtė ir iš šaudyklių šaudė, o seniai su motriškosiomis atsispirdami giedojo ir šaukė, nes juo katra parakvija su didesniu tranksmu į miestelį įėjo, tuo didesnė buvo garbė.“ Tokia triukšminga tradicija hierarchams kėlė nerimą, bet daug labiau ji piktino carinės Rusijos valdžią, draudusią tokius religinius susibūrimus, o ypač erzino sovietų ateizacijos architektus. Prisimenu istorijos studijų metus ir pasakojimus, kaip artėjant iškilmėms keliai į Šiluvą būdavo uždaromi, darbo kolektyvams „dėl nenumatytų priežasčių“  draudžiama pasinaudoti transporto priemonėmis, procesijų organizatoriai baudžiami laisvės atėmimo bausmėmis, atskiri dalyviai slapta arba viešai registruojami, o kaip alternatyva tuo pačiu metu organizuojami pasaulietiniai renginiai.

Tai, kad Sovietų valdžia iš paskutiniųjų stengdavosi išsklaidyti ar bent įbauginti maldininkus, traukiančius į atlaidus, liudija „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ publikacijos: rašoma, kad nuo 1960-ųjų pasitelkus miliciją imta fiziškai trukdyti maldininkams čia atvykti – iš kai kurių vairuotojų atimdavo teises, išlaipindavo keleivius ir panašiai. Milicija užkirsdavo kelius ir net šunkelius, vedančius į miestelį. 1979 metais net buvo paskelbtas kiaulių maras, kad tik maldininkai negalėtų atvykti. Vis dėlto jokios priemonės nesutrukdė net brutaliausios ateizacijos laikotarpiu – toje pačioje Kronikoje pateikiama statistikos duomenų apie milicijos neišsigandusių procesijų į Šiluvą dalyvių skaičių: 1975 metais dalyvavo 500–600 žmonių, 1976 metais – 600–700, 1977 metais – 800–1 000. Tad žinant, kuo rizikavo dalyviai, nugalėdami baimę ir įvairiausias kliūtis, atvykdavo išties daug žmonių.

Susirinkusieji maldai žvelgia į vieną iš Šiluvos šventovių – Švč. Mergelės Marijos Gimimo baziliką. Jos didžiajame altoriuje galima išvysti ir malonėmis garsėjantį Dievo motinos su Kūdikiu paveikslą. Aurimo Pališkio, VšĮ „Atrask Raseinius“ nuotr.

Stebuklingas Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas

Ne tik apsireiškimo įvykis, bet ir dar vienas objektas – Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas, nuo XVII amžiaus gerbiamas Šiluvos bazilikoje, traukė čia tikinčiuosius. Dar XVII amžiaus pirmoje pusėje per atlaidus čia apsilankydavo per 10 tūkst. žmonių. Be abejo, piligrimus traukė ne (tiek) paveikslo grožis, bet prie jo patiriamos malonės, stebuklai, išgijimai. Tikinčiųjų dėkingumą Dievo Motinai jau tuomet liudijo gausūs votai, sukabinti aplink paveikslą.

Votas – tai nedidelis, dažniausiai sidabrinis, auksinis ar paauksuotas ženklas, dovanojamas paveikslui ir kabinamas viešoje vietoje, taip atsidėkojant už patirtas malones. Labiausiai stebina jų formos – galima išvysti ne tik populiariausius širdies, bet ir kojų, rankų, akių formos dirbinius… Išgijimo atveju votai dažnai atspindi pasveikusios kūno dalies formą. Sulaukus dvasinės pagalbos dažnai aukojami širdies, kryželio formos votai. Juos, tiesa, naujesnius, aplink paveikslą galima apžiūrėti ir dabar. Senieji, kaip gana įprasta, greičiausiai buvo sunaudoti sukurti paveikslui prabangius aptaisus – sidabrinį auksuotą rūbą.

Žinios apie prie paveikslo patirtas malones nebūdavo perduodamos tik iš lūpų į lūpas: XVIII amžiuje vyskupas Steponas Giedraitis prieš iškilmingą paveikslo vainikavimą nusprendė sudaryti oficialią komisiją stebuklingiems įvykiams ištirti. Komisija prisaikdino ir apklausė nemaža žmonių, patikrino votus ir knygą, kur buvo užrašoma apie stebuklinguosius įvykius. Surinkus reikiamus duomenis, 1786-aisiais paveikslas vainikuotas, t. y. jam iškilmingai uždėtos popiežiaus pašventintos karūnos. Šis įvykis – vienas iš svarbiausių miestelio istorijoje, liudijantis oficialų gautų malonių, užtariant Šiluvos Marijai, Bažnyčios pripažinimą. Iškilmės truko tris dienas.

Beje, lankydamiesi šventovėje šiandien, galime apžiūrėti paveikslo originalą, kuo retai galėjo pasidžiaugti ankstesnės kartos, mat daugelį metų paveikslas turėjo ypatingą gerbimo formą: ant jo viršaus būdavo nuleidžiamas kitas, taip malonėmis garsėjantį paveikslą apsaugant ir net paslepiant. Galimybė išvysti stebuklais garsėjantį paveikslą tik šventadieniais ar tam tikromis progomis sustiprindavo nekasdieniškumo, šventiškumo ir sakralumo įspūdį. Po pastarosios restauracijos 2003 metais sugrąžinus į altorių Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą, jis kitu paveikslu nebėra dengiamas. Tiesa, karūnoms mūsų dienų pasiekti nepavyko: netrukus po restauruoto paveikslo sugrąžinimo į baziliką, per 2003 metų Kalėdas, į šventovę įsibrovę asmenys pavogė paveikslo aptaisų karūnas ir auksinę Dievo Motinos sagę. Nors senosios taip ir nebuvo surastos, 2006-aisiais paveikslas pasipuošė dviem naujai sukurtomis – Dievo Motinai ir Kūdikiui skirtomis – aukso karūnomis, pašventintomis popiežiaus Benedikto XVI.

Kada ir kaip lankytis

Šiluvoje dėl įvairių priežasčių (savanorystės, dalyvavimo pamaldose ar tiesiog užsukant važiuojant pro šalį) lankytis teko ne kartą. Mane labiausiai stebina tai, kaip skirtingai kiekvieną kartą gali atrodyti ta pati vieta. Kviesdamas ten draugus, niekaip negali numatyti, nupasakoti ir pažadėti, koks jausmas pasitiks, „kokią situaciją“ rasite.

Pavyzdžiui, nuvažiavus paprastą dieną pasitinka didžiulė tuščia ir, atrodo, nesibaigianti aikštė, jungianti dvi stilistiškai skirtingas šventyklas, jausmas toks, lyg įžengtum į sakralios ramybės ir didybės erdvę. Nemėgstantiesiems triukšmo, ieškantiesiems ramybės ir susikaupimo, norintiesiems tyloje apžiūrėti gausiai paveikslais, skulptūromis dekoruotą Šiluvos baziliką, tai – puikus laikas. Vis dėlto dienų, kai miestelis pasitiks visiška rimtimi, ne tiek ir daug. Didesnė tikimybė atvykus „pataikyti“ į mišias, pamaldas, Rožinio ar Gailestingumo Vainikėlio maldą, koncertą, kongresus, sutikti besimeldžiančias ar besiilsinčias piligrimų grupeles. Negali būti tikras, kad tyla pasitiks net naktį – pavyzdžiui, kiekvieno mėnesio 13 dieną maldininkai Sveikatos koplyčioje susirenka dėkodami už išgijimą ar prašydami sveikatos ir meldžiasi per naktį. Gražia tradicija tampa ir „Bažnyčių naktys“, kai Šiluvos ir aplinkinių rajonų bažnyčios kviečia į vakarinius koncertus.

Na, o mėgstantiesiems veiksmą ir ieškantiesiems unikalių patirčių būtina apsilankyti tada, kai Šiluva atrodo įspūdingiausiai, – titulinių atlaidų metu. Katalikų bažnyčiai švenčiant Švč. Mergelės Marijos gimimo dieną (rugsėjo 8 d.), kiekvienų metų rugsėjo 7–15 dienomis Šiluva tampa pačiu tikriausiu veiksmo centru. Kasmet artėjant atlaidams skelbiama išsami dienų programa, kviečiant į atlaidus atvykti įvairių tarnysčių, profesijų, amžiaus tikinčiuosius. Švenčiamos kariuomenės, policijos, medikų, katalikiškų bendruomenių, kunigų ir vienuolių, šeimų ir jaunimo dienos. Jose meldžiamasi aktualiomis intencijomis. Skaičiuojama, kad kasmet apsilanko 50–75 tūkst. tikinčiųjų.

Tai tarytum didžiulis ir gerai organizuotas festivalis: tūkstantinės minios užlieja šiaip jau erdvią sakraliąją aikštę ir jos prieigas, ir didžiulė aikštė tarytum susitraukia vos talpindama įvairaus amžiaus ir profesijų žmones, šeimas, bendruomenes, piligrimų grupes. Šv. mišias aukoja Lietuvos vyskupai, gausiai atvykstantys kunigai iš įvairių Lietuvos vyskupijų ir svečiai iš užsienio, pamaldose gieda jungtiniai chorai, zuja savanoriai, prekybininkai atveža įvairiausių smulkmenų, suvenyrų, neatskiriamu atlaidų atributu tapusių ilgų blizgančiuose įpakavimuose įsuktų (ir tikrai ne dėl jų skonio perkamų) saldainių, įvairios katalikiškos institucijos (leidyklos, redakcijos, paramos organizacijos ir pan.) pristatinėja savo veiklą, rengiamos konferencijos, pristatymai, koncertai, aikštės prieigose piknikaujama, dalijamas vanduo ir arbata… Kai reikia, tvarką ir rimtį palaikyti padeda jaunieji savanoriai. Labiausiai visame tame šurmulyje man patinka tai, kad nepaisant to, ar atkeliavai dėl religinių paskatų, ar tiesiog paturistauti, pasidairyti minioje – kaip turistas nesijauti. Tiesiog įsilieji į minią. Ir nors viskas kiek neįprasta, o ir tikrai nekasdieniška, kažkur lyg girdėta, lyg matyta, bet anaiptol nenuobodu. Man tai – tobula vietinė egzotika, kurią privaloma pamatyti ir patirti.

Į Šiluvą veda Gyvosios piligrimystės keliai, kuriais galima žygiuoti pavieniui ar prisijungti prie organizuojamų grupių. Juozo Kamensko nuotr.

Gyva piligrimystė

Nenorintiesiems laukti rugsėjo puikus variantas yra dar viena iniciatyva – Gyvosios piligrimystės keliai. Šiuo metu parengti ir sutvarkyti šeši maršrutai – kiekvienam pagal galimybes galima rinktis nuo trumpiausio 8 km maršruto ir atriedėti dviračiu nuo Tytuvėnų, patyrusiems žygeiviams sužymėtas 25 km kelias nuo Betygalos. Paslaugus Piligrimų centras Šiluvoje siūlo ir pavėžėti iki pradžios taško, norint po kelionės pernakvoti miestelyje. Keliai sužymėti specialiais ženklais – rodyklėmis su Šiluvos logotipu. Labai gražu, kad kai kuriose vietose, kur kelias sutampa su Šv. Jokūbo kelio atšakomis, matomos ir piligrimams atpažįstamos kriauklelės. Galima sakyti, šie maršrutai derina tradicinę lietuvišką – ėjimo į atlaidus ­– ir tūkstantmetę europietiškos piligrimystės į Santjago de Kompostelą tradicijas. Nors šie keliai skiriasi nuo dabar smarkiai Lietuvoje populiarėjančių Camino Lituano ar Šv. Jokūbo kelio, didžiausias skirtumas yra pats kelionės tikslas, bet ne piligrimystės esmė.

Apsilankius Šiluvoje rugsėjį apima ir nebepaleidžia mintis, kaip labai čia viskas veržlu, nors neįprasta, bet sava, ir nuostaba, kad šimtamečių tradicijų nereikia nei kažkaip dirbtinai gyvinti, nei atkurti: jos vis dar gyvos ir moderniomis formomis atkartoja kone pusės tūkstantmečio istoriją.

Komentarų nėra

Rašyti komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.