Prieš keletą metų „Gatvės gyvos“ keliavo Armėnijoje. Ši istorija užrašyta iš pokalbio su Jerevane gyvenančia drauge.
„Jis niekada nežinojo, kas jį išgelbėjo, niekada nežinojo ir savo tikrojo vardo,“ – Jerevano gatvėse pliaupiantis lietus slopino išraiškingą Mašos balsą, tarsi bandytų nuo pašalinių ausų nuslėpti mūsų pokalbį. Atvykusi į Armėniją labai laukiau susitikimo su energija žaižaruojančia raudonplauke drauge. Prieš keletą metų visą vasarą kartu dirbome stovyklose Prancūzijos kaimelyje, vakarai užsitęsdavo kalbant apie keliones ir pasaulį. Turbūt ir šį kartą pokalbis būtų pakrypęs panašia linkme, jei ne Genocido muziejus, kuriame tądien lankiausi.
Būtų klaidinga gretinti Lietuvos ir Armėnijos istoriją. Tačiau būdama toje šalyje jaučiau kažkokį artimą žmogišką skaudulį, smaugiantį abiejų šalių visuomenes. Visiems norisi paaiškinti, įrodyti, ką išgyvenome kitų priespaudoje, o pasaulis vis vien viena ausim lieka kurčias.
Kovą už genocido pripažinimą armėnai pradėjo 1965 m., kai tūkstančiai žmonių susirinko į protestą Jerevano centre. Po dviejų metų Sovietų valdžia baigė genocido memorialo statybas. Monumentali konstrukcija žvelgia į Ararato kalną – Armėnijos simbolį, kurį Leninas padovanojo Turkijai. Tautai, kurios valdžia nepaisant visų įrodymų iki šiol neigia Pirmojo pasaulinio karo metais tikslingai vykdžiusi armėnų genocidą.
Apie 1,5 milijono – tiek armėnų žuvo koncentracijos stovyklose, buvo sudegint, nuskandinti, nunuodyti dujomis ar morfijaus injekcijomis… Gausų mirties priemonių arsenalą vaizdžiai pristato šalia minėto memorialo įsikūręs Armėnų genocido muziejus. Moderniuose atminties namuose greta išsamios istorinės medžiagos – asmeninės žmonių istorijos bei autentiškos šokiruojančios nuotraukos, kurias fotografai įvairiais rizikingais būdais sugebėjo išsaugoti žmonijai kaip neginčytinus žudynių įrodymus.
Mano draugės seneliui pasisekė – 1915 m. žuvus tėvams, kažkas jį, vos kelių metukų berniuką, surado ir atgabeno į Stambule įsikūrusią prieglaudą. „Senelis miglotai prisiminė tik akimirkas iš kelionės krepšyje ir tai, jog buvo perrengtas mergaite – armėnų berniukai, kaip ir suaugę vyrai, tuo metu buvo negailestingai žudomi,“ – tęsė Maša. Kiek vėliau, baiminantis dar vieno žiaurumų protrūkio, našlaičiai iš Stambulo buvo perkelti į Graikijos Korfu salą (nuotrauka viršuje – Korfu našlaičių prieglauda). Čia užaugęs, Graikijoje jaunas vyras ir liko, Salonikų mieste dirbo mokytoju armėnų mokykloje. Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m., vedinas Stalino pažadų atgaivinti šalį, kartu su dešimtimis tūkstančių kitų tautiečių Mašos senelis grįžo į gimtinę. „Didelė dalis tuo metu į šalį imigravusių armėnų nepajėgė prisitaikyti ir gyventi Sovietų režime, greitai vėl išvyko, tačiau senelis liko.“ Penkias kalbas mokėjęs vyras dirbo paštininku – tai puikiai atskleidžia, jog sugrįžusiems lengva nebuvo. Tuo metu į Jerevaną iš Rusijos atvyko ir Mašos močiutė. Taip šeimos istorija tęsiasi.
Dabar jauna mergina savotiškai keliauja senelio pėdomis – metė darbą tarptautinėje korporacijoje ir dirba mokytoja Armėnijos provincijos kaimeliuose. „Situacija kai kur tikrai sunki, vienas mokytojas dėsto daug disciplinų, mokymo lygis labai žemas.“ Kad galėtų naudotis internetu, Mašai tenka laukti savaitgalio, kuomet grįžta namo į sostinę. Tačiau jos balse nėra nusivylimo, priešingai – energija pokyčiams kurti. Mergina kartu su draugais dalyvavo mitinguose, užtvindžiusiuose Jerevano gatves ir privertusiuose atsistatydinti vyriausybės vadovą. „Mes vadiname tai „Naująja Armėnija““- su šypsena priduria ji ir sako tikinti, kad kiti rinkimai šalyje bus tikrai demokratiški.
Prieš atsisveikindamos nusifotografuojame ir išsiunčiame nuotrauką mūsų bendram bičiuliui turkui. Prancūzijoje visi trys dalijomės kambariu, juokavome, kūrėme ateities planus. Tik iš nuogirdų žinojau, jog Mašai prireikė mėnesio, kad įveiktų skaudulį ir imtų bendrauti su Metinu. Dabar jie abu sugrįžę į savo namus, kur vienas kito pakviesti negali. Bet politinė siena tampa tokia nesvarbi, kai sugriauni vidinę.
Teksto autorė Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė („Gatvės gyvos“). Istorija užrašyta 2018 m.