+37062700919
Trakai – ne tik pilis. Istorija žymiųjų rūmų šešėlyje
2016 birželio 8
0

Atrasti Trakuose kažką naujo gali pasirodyti nemenkas iššūkis. Atrodo, visi juose yra ne kartą buvę: matę pilį, maudęsi ežeruose, valgę kibiną. Tačiau būtent faktas, kad Trakai daugeliui puikiai žinomi, suintriguoja ir paskatina ieškoti juose įdomybių. Nusprendėme leistis į kelionę traukiniu aplankant Senuosius ir Naujuosius Trakus ir susipažinti su garsiosios pilies šešėlyje esančiais istorijos perlais.

Kelionės mini gidas čia.

Legendų ištakos primirštame kaime

Kelionę verta pradėti nuo kur kas mažiau žinomų Senųjų Trakų. Traukinys iš Vilniaus į šią geležinkelio stotį atvyksta net keliolika kartų per dieną, mat ji yra gana judriame ruože Vilnius-Marcinkonys. Tiesioginiu reisu gali atvykti ir dzūkai – iš Varėnos, Valkininkų, Rūdiškių ir pan. Keliaujantys iš kitų Lietuvos kampelių gali atvykti iki Lentvario, o tada keliauti tiesiai į Senuosius Trakus (tvarkaraštį rasite adresu https://www.traukiniobilietas.lt/).

Pirmasis kelionės taškas regimas vos atvykus į geležinkelio stotį: apsidairius aplink tolumoje matosi iš už medžių viršun šaunančios dvi laibų bokštelių smailės – tai Senųjų Trakų piliavietė, savyje talpinanti net kelis istorinius objektus. Norint ją pasiekti reikia eiti pagrindine kaimo ašimi (Trakų gatve) apie 15 minučių. Šis ramybe dvelkiantis kompleksas – tai vieta, kurioje buvo senoji Trakų pilis. Būtent Senieji, o ne dabar garsesni Naujieji Trakai (nūdien vadinami tiesiog Trakais), buvo Lietuvos sostinė didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais XIV a. pr., perkėlus ją iš Kernavės ir pastačius čia tvirtovę. Nors pilį galime tik įsivaizduoti, bet apsidairę aplink pastebėsime, kad sienas supo gynybiniai grioviai, o pati ji statyta aukštumoje. Šioje tvirtovėje, pasak legendų, gimė didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir Palangos vaidilutės Birutės sūnus Vytautas Didysis. Kovų su kryžiuočiais metu XIV a. pab. pilis buvo galutinai sugriauta ir daugiau nebeatstatyta. Tolesnė vietovės istorija susijusi su 1405 m. įkurtu vienu seniausių Lietuvoje benediktinų vienuolynų (veikė iki 1844 m.). Vienuolyno pastatai ne kartą buvo perstatomi, tad šiandieninis vaizdas pagrinde mena XVIII a. pab., o akį traukianti neogotikinėmis formomis perstatyta fasado dalis – tai 1898-1899 m. architekto A. Mikulskio suprojektuota Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bei šv. Benedikto bažnyčia. Katalikiškos tradicijos tęsiamos ir toliau – čia veikia Šv. Jono apaštalinių seserų vienuolynas, tad nenustebkite, jei kieme sutiksite vieną iš šešių pilkšvai apsirengusių vienuolių.

01. Senųjų Trakų piliavietė

Iš Senųjų Trakų į Naujuosius

Aplankius Trakų istorijos ištakas, galima po truputį judėti link Naujųjų Trakų pagrindine gatve (Trakų g.) geležinkelio stoties kryptimi, o geriausiai tai daryti pėstute. Kodėl? Atstumas iki Naujųjų Trakų siekia apie 4 km, tačiau jie tikrai neprailgs: kelias patogus, o akį vilioja žavūs Senųjų Trakų medinukai, turintys dzūkiško gatvinio kaimo architektūros elementų bei menantys dar XVI a. Žygimanto Augusto valakų reformos laikus. Maža to, visa atkarpa nuo Senųjų iki Naujųjų Trakų pavadinta „Vytauto Didžiojo keliu“, ji papuošta 9 mediniais koplytstulpiais, simbolizuojančiais Vytauto Didžiojo gyvenimą ir nuopelnus.

Tik pasiekus Trakų miestą, nereikia skubėti nerti į jo centrą – Vilniaus g. 12 (šalia nuorodos į Šaudyklos g.) yra, iš pirmo žvilgsnio, įprastos katalikų kapinės. Pasirinkus eiti ne pro vartus, o palei tvorą į kairę pusę, medžių tankmėje išvysite padrikai išsibarsčiusius paminklus – tai senosios Trakų žydų kapinės. Apie jas informacijos beveik nėra, tačiau vaizdas tikrai vertas dėmesio. Teritorija nusėta virš 200 įvairių paminklų su užrašais hebrajų kalba, keletas išsiskiria puošnumu. Kapinės atrodo neprižiūrimos, bet tai tik sustiprina senoviškumo įspūdį.

02. Žydų kapinės

 

Krikščioniškųjų šventyklų palikimas

Palikus kapines galima keliauti link miestelio centro ramiu vingiuotu keliuku paežere (Vilniaus gatvė ties geležinkelio stotimi išsišakoja, verčiau eiti ramesne, dešiniau esančia Vilniaus Mažąja gatve). Už pusantro kilometro akis pasitinka du bokštai su svogūniniais kupolais, priklausantys Tai Švč. Dievo Motinos Gimimo cerkvei. Ji pastatyta 1863 m. Lietuvoje vykusio sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią numalšinimui paminėti. Statybos projektas tipiškas to meto cerkvių architektūrai. Beje, 50 000 plytų, kurias paaukojo inžinierius G. Adelsonas, iš pradžių buvo numatyta panaudoti Panerių bei Kauno geležinkelio tunelių statybose, tačiau, matyt, neatitiko tokio rizikingo objekto reikalavimų ir atiteko stačiatikių šventyklai. Interjeras gana kuklus, bet tuo pačiu jaukus – tikriausiai Jus pasitiks senučiukė moteris, medinės dažytų lentų grindys bei įvairūs buities rakandai prieangyje. Visai šalia cerkvės stovi gerokai senesni bei pagrindiniai maldos namai Trakuose: Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Šventyklos svarbą liudija faktas, kad ji niekada nebuvo uždaryta, perėjusi kitos konfesijos žinion ar naudota ne pagal paskirtį. Būdama dar gotikinių bruožų, bažnyčia pradėta statyti valdant Vytautui apie 1409 m., tuo pačiu pritaikant ją gynybai (tą liudiją jos dydis ir rūstūs gabaritai, be to, pagrindinis įėjimas kadaise buvo nukreiptas į pusiasalio pilies pusę). Dėl karų ir gaisrų buvo ne kartą perstatyta, o dabartinius fasado bokštus įgavo XVIII a. Nuo to laiko formos nesikeitė. Išorinėse sienose galima išvysti senesnės gotikinės architektūros motyvų (profilinės plytos, kontraforsai, pailgos arkos). Maldininkų tarpe bažnyčią garsina Didžiajame altoriuje esantis stebuklais garsėjantis Trakų Dievo Motinos paveikslas. Lauke verta apžiūrėti du XIX a. pr. medinukus Birutės g. 6 ir 8 – tai buvusi parapijinė mokykla bei buvusi klebonija.

 

Skulptūra, kurios nepavyko nuskandinti bei šešėlyje tūnanti pilis

Toliau Vytauto gatvėje esantis kelio vingis su praplatėjimu mena faktą, kad kadaise čia būta turgaus aikštės, o dabar jos centre – koplytstulpis. Jis pirmą kartą minimas 1622 m., dabartinį vaizdą įgavo XIX a. pirmoje pusėje, kai kolonos viršuje buvo pastatyta Šv. Jono Nepomuko skulptūra. Įdomu: apie 1960 m. ji sovietų valdžios buvo iškelta iš koplytstulpio ir įmesta į ežerą. Vis dėlto vėliau Trakų muziejaus iniciatyva skulptūra buvo surasta ir 1961 m. paimta į Trakų istorijos muziejaus fondus, o Nepriklausomybės pradžioje grįžo į koplytstulpį. Taigi, Šv. Jonas Nepomukas, matyt, ne veltui yra tiltų globėjas bei saugotojas nuo vandens nelaimių. Greta koplytstulpio yra daugelio praeivių smalsumą žadinantis mėlynas pastatas storomis baltomis kolonomis – pirmieji jį 1810 m. pasistatė vienuoliai dominikonai, tačiau dabartinį pavidalą įgavo jame veikiant pašto ir telegrafo įstaigai (1887-1960), todėl dažnai vadinamas tiesiog buvusio Rusijos imperijos pašto pastatu. Visai šalia yra Trakų pusiasalio pilis, kuri dar buvo vadinama Didžiąja (o esanti saloje – Mažąja), įkurta Kęstučio, statybas pradėjusio XIV a. II pusėje. Ši tvirtovė buvo bendro Trakų miesto ir valstybės sostinės Vilniaus gynybinio komplekso dalis, kryžiuočių puolama ir griaunama 1382, 1383 ir 1390 m., vėliau perstatyta, tačiau kare su Maskva 1655 m. vėl stipriai apnaikinta. Nepaisant to, šiandien galima pasigėrėti 4 iš 11 restauruotų bokštų, kurių kiekis, tikėtina augs, nes pusiasalio pilis, nors ir nedideliais tempais, bet rekonstruojama. Tikrai verta pasivaikščioti po archajiškai atrodantį kiemą bei užsukti į baltuojantį buvusio dominikonų vienuolyno pastatą, kurioje viduje veikia sakralinio meno ekspozicija. Bilieto kaina čia vos 1,16 €, tad net nesant dideliu muziejų gerbėju, pravartu bent jau pamatyti atidengtus sienų tapybos fragmentus bei paliesti ypatingai stambias plytas ekspozicijos rūsyje.

05. Pusiasalio pilis

Daugiau nei 600 metų istorija

Karaimų tauta – tai bene vertingiausias Trakų paveldas. Gyvas, bet taip pat nykstantis. Ir nors čia veikia aktyviausia bendruomenė (karaimų Trakuose priskaičiuojama apie 60), gatvėje ar buityje jų kalbą vargu ar beišgirsite. Dėl to su karaimų paveldu, esančiu čia nuo XIV a. pab., susipažinti tiesiog privalu. Pirmiausiai, Trakų senamiestyje pasimėgaukite mediniais namais, kurie turi bendrą bruožą – trys į gatvę nukreipti langai. Anot legendų, statydamas namą karaimas vieną langą paskirdavo sau, antrą – Vytautui, kurį jie vadino VatatBij (karaimų k. – „triuškinantis priešus“), trečią – Dievui. Panašu, kad paveldosauginiai reikalavimai Trakuose pakankamai griežti, todėl namai restauruojami prisilaikant senųjų tradicijų, pvz., apkalimo vertikaliomis lentelėmis. Karaimų g. 22 name įsikūrusi nedidelė paroda yra puiki įžanga pažinčiai su šia tauta, o jei smalsu, kaipgi atrodo ši tiurkų kilmės kalba, galite paprašyti muziejaus darbuotojos pavartyti lietuvių-lenkų-karaimų kalbų žodyną. Netoliese, Karaimų g. 30, stovi vieni iš vos kelių pasaulyje esančių karaimų maldos namų – kenesa. Jos architektūra kukli, bet reikšmė didelė, mat pamaldos Trakuose vyksta gerokai dažniau nei Vilniaus Žvėryno kenesoje.

07. Kenesa

Gyvos kapinės – gyva tauta

Turistiniuose lankstinukuose beveik niekur nėra nuorodų į senąsias karaimų kapines. O jos visai šalia ir 100 proc. vertos papildomo sugaišto pusvalandžio. Kapinės yra už Karaimų (Geležinio) tilto, Žaliosios gatvės kairėje pusė, Totoriškių ežero šiaurės vakariniame krante. Jos įkurtos iškart atvykus karaimams, dar XIV a. Sklypo šiaurinėje dalyje laidota iki 1710 metų maro, pietinėje – po maro iki 1932 metų. Paminklai stebina įvairove. Be paprastų žmonių čia atgulė ir ryškiausi karaimų tautos atstovai, dvasiniai lyderiai (hachanai). Vakarinėje kapinių pusėje yra keliukas vedantis į greta esančias naująsias karaimų kapines. Jos atrodo modernesnės ir labiau prižiūrimos, čia vis dar laidojami karaimai. Pabuvus šioje ramybės oazėje, Trakų tyrinėjimus galima pabaigti mažai kam žinomu, tačiau tikrai puikiu panoraminiu vaizdu nuo kalvos, esančios už namo adresu Žalioji g. 7.

Parašykite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.