fbpx

ATIDARYTA. AR ILGAM? VAIKYSTĖS NOSTALGIJA, ĮAMŽINTA KAIMO PARDUOTUVIŲ FOTOGRAFIJOSE

Albertas Kazlauskas

| TEKSTAS PUBLIKUOTAS „GATVĖS GYVOS“ ŽURNALE NR. 1 |

Projekto „Laikinai atidaryta“ nuotr.

Kiekvieną vasarą mūsų draugų trijulė leidžiasi į kelių dienų kelionę dviračiais po Lietuvą. Vieną po kito lankydami atokius kultūros ir gamtos kampelius, būname priversti daryti pertraukas visiškai žemiškiems dalykams – pavyzdžiui, pasipildyti maisto atsargų. Provincijoje nėra taip, kaip didmiesčiuose – krautuvės čia „nesimėto“ ir paprastai tenka iš anksto planuoti maršrutą atsižvelgiant į jų (ne)buvimą tam tikru spinduliu. Pripažinsiu, kad pagaliau radus kaimo parduotuvę jos aplankymas tampa labai smagiu nuotykiu. Tai ne tik primirštas pirkimas iš už prekystalio, egzotiškų prekių įvairovė, bet ir bene geriausia vieta užčiuopti vietos kasdienybės pulsą – juk į parduotuvę eina visi, nepriklausomai nuo amžiaus, pažiūrų ar piniginės dydžio.

Sykį su manimi susisiekė Marius Krivičius, projekto „Laikinai atidaryta“ bendraautoris. Jiedu kartu su drauge Lina Margaityte, keliaudami po Lietuvą, pastebėjo, kad daugelis provincijos parduotuvių turi tokio paties stiliaus iškabą su prozišku užrašu „PARDUOTUVĖ“. Paklausė, ar nežinau, kokioje gamykloje jos buvo gamintos, nes akivaizdu, kad tai pramoninis, tiražuotas dizaino objektas. Atsakymo neturėjau. Vis dėlto šis kontaktas tapo paskata sekti originalų Mariaus ir Linos projektą, kurio metu jie fiksavo iš lėto nykstantį reiškinį – kaimų ir miestelių parduotuves. Didelio susidomėjimo sulaukusių fotografijų autoriai pasibaigus projektui nesustojo ir nusprendė temą praplėsti Vilniumi. O gal ir tai ne pabaiga? Kviečiu paskaityti, ką papasakojo Marius.

Mariau, pradėkime nuo tradicinio, bet vis dėlto labai svarbaus klausimo – kaip kilo idėja keliauti po Lietuvą ir fiksuoti nykstantį reiškinį – mažas kaimų ir miestelių parduotuvėles?

Aš ir mano draugė Lina esame kino operatoriai. Laisvalaikiu mėgstame keliauti po Lietuvą, ieškodami visokių įdomių vietų. Būna, sėdi, susirandi žemėlapyje iš palydovo kokį įdomiai atrodantį karjerą, apleistą pastatą, vandens bokštą, mišką ar pievą, sėdi į mašiną ir važiuoji. Pakeliui pravažiuodavome pro nedidelius miestelius ir kaimelius ir vis kažkaip akį patraukdavo skirtingos jų parduotuvės. Po kurio laiko neplanuotai pravažiuoji pro tą patį kaimelį vėl ir pamatai, kad ta parduotuvė jau uždaryta arba nupirkta „Aibės“ tinklo, apkalta plastikinėmis dailylentėmis ir visiškai pasikeitusi. Apimdavo nostalgijos jausmas, susietas su savais vaikystės prisiminimais apie vasaras pas močiutę, kaimo parduotuves, į kurias mindavome dviračiais pirkti ledų. Supratome, kad tas kismas yra neišvengiamas ir negalime jo sustabdyti, bet galime jį įamžinti. Dažniausiai mažų miestelių ar kaimelių parduotuvės nė nebuvo nufotografuotos, dažnai ten, kur važiuojame, nėra ir „Google Street View“, tad mūsų padaryta nuotrauka tampa pirmoji (ir gal net paskutinė), kurioje ta parduotuvė yra įamžinta.

Kaip savo projektui ieškote įdomių parduotuvių? Ar tuos taškus randate spontaniškai, keliaudami kitais tikslais, ar specialiai iš anksto ieškote vietų, kuriose jų galėtų būti?

Kai gavome Lietuvos kultūros tarybos paramą ir ėmėme vykdyti šį projektą, žemėlapyje susižymėjome visas parduotuves, kiek atsiminėme, taip pat susiieškojome iš palydovinių žemėlapių. Po kurio laiko atsirado įdomus įgūdis, kai žiūrėdamas į kaimelio nuotrauką iš palydovo per keletą sekundžių sugebi pamatyti parduotuvę – pagal namo formą ir vietą miestelyje. Padarę keletą pirmų nuotraukų aplink Vilnių, sukūrėme „Instagram“ paskyrą @laikinai_atidaryta ir klausėme žmonių apie jų atmintyje įstrigusias parduotuves. Nuoširdžiai nustebino žmonių įsitraukimas į šį projektą – sulaukėme labai daug žinučių su parduotuvių nuotraukomis, tad pagal jas pildėme savo turimą žemėlapį. Sukaupę pakankamą kiekį parduotuvių, kurias norėjome nufotografuoti, leidomės į keletą poros dienų kelionių po Lietuvą – Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją. Žmonės stebėjo mūsų keliones, reagavo ir dalijosi prisiminimais apie tas vietas. Supratome, kad šis projektas yra svarbus ir artimas ne vien mums.

Ar kaimo parduotuves laikytum dar gyvybingu, ar visgi – sparčiai nykstančiu reiškiniu?

Pradinė šio projekto prielaida buvo tokia, kad kaimo parduotuvės nyksta, nes jas išstūminėja didesnės tinklinės parduotuvės, tačiau realybė pasirodė kiek kitokia. Dažniausiai sustoję prie parduotuvės ją fotografuoti, turėdavome laukti, kol išvažiuos visi pirkėjai, užstatę parduotuvės fasadą automobiliais, ir suspėti nufotografuoti, kol neatvažiavo nauji. Dauguma užeina į parduotuvę tikrai ne vien apsipirkti, bet ir pabendrauti su pardavėja ar kitais pirkėjais. Tai lyg bendruomenės centrai.

Tikriausiai aplinkiniai ne kartą yra jus pastebėję su fotoaparatu prie jų kaimo parduotuvės. Kaip reaguoja gyventojai? Ar džiaugiasi, o gal piktinasi?

Fotografuoti parduotuves pasirinkome su vidutinio formato juostiniu fotoaparatu „Mamiya RZ67 ProII“, ir pats fotografavimo procesas yra gana lėtas – iš pradžių, žiūrėdamas pro ieškiklį, kuriame matai veidrodinį vaizdą, susikomponuoji kadrą, tuomet su eksponometru pasimatuoji ekspoziciją, palauki, kol iš už debesies išlįs saulė, tada darkart pasimatuoji ekspoziciją ir jau tada padarai vieną ar du kadrus. Tai – ilgas procesas, reikalaujantis didelio susikaupimo ir pajautimo, kada yra tinkamiausias momentas paspausti fotoaparato užraktą. Iš dalies šis procesas primena darbą kine, todėl nuo pat pradžių jis vyko labai natūraliai.

Įsiminė vienas nutikimas, kai su Lina fotografavome Juodalaukio parduotuvę, esančią prie pat kelio. Buvo vakaro prieblanda, vilkėjome atšvaitines liemenes. Pro mus dideliu greičiu pralėkė automobilis, tuomet sustojo už kokių 100 metrų, apsisuko ir privažiavo prie mūsų. Atsidaręs langą vaikinas pasiteiravo, ką čia darome. Sakome, kad parduotuvę fotografuojame. Jis klausia ar greičio nematuojame? Sakome, kad ne, tik fotografuojame parduotuvę. Jis nudžiugo: „O, tai gerai, nes aš čia biškį pralėkiau, galvojau, kad jau nufotografavo.“ Kadangi žiūrėjimas pro fotoaparato ieškiklį iš viršaus šiandien nėra labai įprastas dalykas, daugelis nė nepagalvoja, kad fotografuoji. Galvoja, kad gal geodezininkai ką nors matuoja ar tiria.

Fotografuoti nusprendėte vidutinio formato juosta. Ar ilgai jūsų mintyse vyko dvikova skaitmena vs. analogas, ar vis dėlto fotografuoti juosta buvai pasiryžęs iš karto ir tvirtai? Kodėl?

Jau vystydami projekto idėją, nusprendėme fotografuoti su vidutinio formato kamera „Mamiya RZ 67 ProII“ ant „Kodak Portra“ 160 ir 400 juostų ne vien dėl techninių juostos savybių – rezoliucijos ir dinaminio diapazono, bet ir dėl filosofinės idėjos. Būnant konkrečioje vietoje, tuo metu ten esanti šviesa, paspaudus užraktą, nugula ant juostos sidabro sluoksnio ir lieka tiek, kiek išlieka pati juosta. Taip, su kiekvienu užrakto paspaudimu, galima sakyti, fiziškai su savimi pasiimi dalelę tos vietos ir laiko. Būtent todėl mūsų „Laikinai atidaryta“ internetiniame puslapyje ties kiekviena nuotrauka yra nurodytos ne tik tikslios parduotuvės buvimo koordinatės, bet ir užfiksuotas minutės tikslumu fotoaparato užrakto paspaudimo laikas.
Buvo žmonių, kurie klausė, ar tolokai keliaujant ir nenusifotografuojant „atsargai“ ant skaitmenos nebaisu, kad ant juostos padarytoms nuotraukoms gali kažkas nutikti ir jų nebeturėsime. Bet ilgą laiką fotografuodamas juosta ne vien šį projektą, imi ja pasitikėti labiau už skaitmeną, ypač kai kyla klausimų dėl archyvavimo.

Kokių egzotiškų prekių teko matyti kaimo parduotuvėlėse?

Užsukdami į parduotuvę, stengėmės rasti prekių, kurios primena vaikystę – ar tai guma su tatuiruotėmis, ar lenkiški čiulpinukai, ar dar kokios smulkmenos, tokios kaip garsiniai šaudmenys žaisliniam pistoletui, lipni musių gaudyklė. Bet apskritai dauguma prekių mums yra įprastos, buitiškos, atspindinčios šių dienų realybę – nemažas mėsos, duonos bei alkoholio pasirinkimas.

Projekto idėja – ne vien uždokumentuoti esančias parduotuves, bet žadinti emocijas ir prisiminimus iš vaikystės, tad pasirinkome fotografuoti parduotuvių fasadus, nerodydami jų vidaus, kad kiekvienas galėtų mintyse kurti ir įsivaizduoti, kaip galbūt atrodo tų parduotuvių vidus, kokios yra prekės, kokia pardavėja stovi už prekystalio, remdamasis savo patirtimi ir vaikystės prisiminimais, atsisakydamas buitiškumo. Siekiame, kad „Laikinai atidaryta“ nuotraukų serija būtų kažkur tarp realybės ir žmogaus pasąmonės ir taip skatintų ką nors asmeniško kiekvienam.

Kuri parduotuvė jums paliko didžiausią įspūdį?

Turbūt neįmanoma išskirti vienos parduotuvės, nes visos jos yra skirtingoje aplinkoje, tad ir tas įspūdis bei atmosfera būnant ten yra skirtinga, kelia skirtingų emocijų. Tačiau kalbant apie vizualumą, galbūt labiausiai išsiskirianti iš visų buvo Astravo dvaro parduotuvė, įsikūrusi XIX amžiaus vartų sargo namelyje.
Visgi pakeliavus galima pastebėti, kad visas parduotuves, kad ir kurioje Lietuvos dalyje jos būtų, jungia tam tikri atsikartojantys motyvai – gandralizdžiai, dviračiai, priremti prie parduotuvės, šmirinėjantys šuneliai bei metalinis užrašas PARDUOTUVĖ, kuris daugelyje parduotuvių yra vienodas, nors taip ir neaišku, iš kurios Lietuvos vietos jas visas pasiekė. Gal kada pavyks sužinoti.

Kaip manai, koks daugelio šių parduotuvių likimas ateityje? Kiek iš jų vis dar veiks po 20 metų?

Mūsų projektas nesiekia fiksuojant tuos pokyčius parodyti, kad anksčiau viskas buvo labai gerai, o dabar viskas nyksta ir yra blogai. Mes siekiame fiksuoti kismą, kuris neapibrėžia subjektyvios nuomonės apie dabartį ar praeitį. Kismo vertinimas kiekvienam yra individualus. Vieniems jis yra naudingas, kitiems gali būti liūdnas, nostalgiškas, bet iš esmės jis yra neišvengiamas, todėl dažniausiai lieka tik jį stebėti. Turbūt prognozuoti, koks likimas laukia tų parduotuvių, būtų labai sunku, nes tai priklauso ne vien nuo politinių, ekonominių ar socialinių aspektų, bet ir nuo mūsų požiūrio į kismą, į mus supančią aplinką. Todėl vienas iš svarbiausių dalykų mums visiems būtų išmokti gebėti jautriai stebėti aplinką ir branginti tai, kas mus supa. Gražūs dalykai slypi detalėse.

2020 metų pabaigoje praplėtėte projektą ir ėmėtės įamžinti uždarytas sostinės parduotuves, kioskus, net arbūzų prekystalius. Kadangi jau buvote aplankę visą šūsnį Lietuvos kaimų ir miestelių parduotuvių, ar turėjote lūkesčių, ką tikitės pamatyti Vilniuje? Ar jie buvo išpildyti, ar teko nusivilti?

„Laikinai atidaryta. Vilnius. Atsisveikinimai“ projekto atšaka, skirta apleistoms sostinės parduotuvėms, yra šiek tiek kitokios koncepcijos nei „Laikinai atidaryta“ projektas. Vilniaus parduotuvių nuotraukų serijose galite pamatyti ne tik jau uždarytas įvairių mikrorajonų parduotuves, bet ir vietas ar objektus, kurie buvo apleisti, palikti ir dabar lyg stebi mus atsisveikindami. Tad, jei bendras „Laikinai atidaryta“ projektas lyg koreliuoja su vaikystės prisiminimais, Vilniaus fotografijos kalba apie laiką, kai atsisveikiname su vaikyste – taip simboliškai ir mažosios parduotuvės atsisveikina su augančiu miestu.

Kadangi abu esame vilniečiai, projekto idėja ir kilo iš to, ką matome kasdien, o karantinas suteikė progą tai, kas šalia, įamžinti. Buvo įvairių svarstymų, ar tebeveikiančias mažas parduotuves pirmuosiuose daugiabučių aukštuose, ar mažuose nameliuose irgi reikėtų įamžinti. Tačiau projektas orientuotas ne vien į dokumentavimą, bet ir į emocijas. Supratome, kad dauguma veikiančių parduotuvių yra apsikabinusios mirgančiomis švieslentėmis, iškabomis, lipdukais, dekoracijomis ir tapo „kičinėmis“. Žinoma, po kurio laiko tai taps istoriniais kadrais, tačiau šiuo metu žiūrint į tokių parduotuvių fasadus kyla ironiškas šypsnis, lengva pašaipa beskonybei. Nusprendėme, kad nenorėtume savo projektu kelti tokių emocijų, tad nutarėme įamžinti vietas, kažkada buvusias kasdienybės dalimi, bet miestui augant tapusias pamirštomis.

Lietuvos kaimų parduotuves aplankėte. Gimtojo Vilniaus – taip pat. Kas toliau? Ar ketinate vystyti šią temą ir ateityje?

Tiek mažų miestelių ir kaimelių parduotuvių įamžinimas, tiek Vilniaus parduotuvių įamžinimo projektai nėra pabaigti. Tai tęstiniai projektai, kuriuos pildome pasitaikius progai išvažiuoti ar esant tinkamai atmosferai įamžinti kadrą. Žinoma, pasibaigus Kultūros tarybos projekto finansavimui parduotuvių įamžinimo apimtys važinėjant po Lietuvą sumažėjo, tačiau esant progai visada sustojame įamžinti senos kaimo ar miestelio parduotuvės, nes tikime, kad šis projektas svarbus ne vien šiandienėse aktualijose, bet reikšmingas ir ateityje kaip istorinio laiko įamžinimas.

Visas projekto nuotraukas galima pamatyti puslapyje laikinaiatidaryta.lt Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba

Komentarų nėra

Rašyti komentarą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.