+37062700919
Pirmieji lietuviški gyvos muzikos klubai (I): bohemiškas Langas ir maištaujantis Bombiakas
2016 spalio 9
0

Paskutinis XX a. dešimtmetis Lietuvos pramogų pasaulyje – erdvė eksperimentams. Rinka dar tik kuriasi, tad nėra nusistovėjusios sąvokos formatas arba neformatas. Nebėra žiauraus ciesoriaus, kontroliuojančio kiekvieną individo privataus gyvenimo sritį. Tauta nori pramogų, vietų, kur galėtų laisvai ir linksmai praleisti laiką. Užsienyje pasiblaškę lietuviai grįžta su naujomis idėjomis ir puola kurti projektus, turinčius patenkinti išaugusius poreikius. Būtent tokiomis sąlygomis šalyje kuriasi pirmieji gyvos muzikos klubai. Nepaisant didelių užmačių, daugelis iš jų nesulaukė antrojo gimtadienio, o egzistuojančius iki šių dienų būtų galima suskaičiuoti ant dviejų-trijų rankos pirštų. Vis dėl to, keletas iš jų mena šlovingą praeitį, kurią išsaugojo amžininkų pasakojimai ir legendos. Gatvės gyvos nusprendė prisiminti kelias Vilniaus vietas, kur kadaise gyva muzika skambėjo iki paryčių.

Visa ko pradžia – pravertas Langas

Langas logo

,,Ateinu į Langą, randu savo chebrą“ – repuoja Marius Berenis-Tru Sabaka, jam antrina Linas Karalius-Ezopas: ,,O barmenas šiandien geras – įpila už dyką“. Ne veltui Žas’ai dainoje Man gerai mini būtent šio klubo pavadinimą. 1992 m. rudenį Ašmenos g. 8 grupės Antis kompozitoriaus ir meno vadovo Petro Ubarto-Sniegiaus apleistoje Sportininkų namų salėje surengto neįprasto jaunų grupių muzikos vakarėlio pasekmė – pirmasis gyvos muzikos klubas Lietuvoje. Pavadinimą iš gretimais buvusios galerijos pasiskolinę ir šūkiu ,,Lakštingala negali nečiulbėti“ apsiginklavę klubo valdytojai greitai susilaukė aplinkinių dėmesio – Langas oficialiai tapo mėgstamu žymių dalininkų, muzikantų ir šou verslo atstovų traukos centru. Nerius Pečiūra prisimena, kad nepaisant garsaus vardo, klubas stebino savo paprastu ir kukliu interjeru: ,,Tai buvo viena gana nemaža, skliautuota, senoviška salė, nedidelė scena, ..<>.. paprasčiausios kėdės ir stalai“. Amžininkai pasakoja, kad ir patys renginiai nė iš tolo nepriminė šiuolaikinių prabanga blizgančių vakarėlių. Pavyzdžiui, Vytauto Kernagio ir Dainos teatro pirmosios kompaktinės plokštelės ,,Abecėlė“ pristatymo metu 1993 m. gruodį, maistas svečiams buvo pateikiamas ant laikraščių, o patį vaišių racioną sudarė duona, agurkai, sūris ir dengtinė.

Klube vyravo jazz, rock, country, blues stiliaus muzika, kurią Lange grojo: Rojaus Tūzai, Blues Makers, Arina ir Veto Bank, Rebelheart, Merlin, Sledhammer, The Road Band, O.K. ir daugelis kitų to laikmečio grupių.

Akimirkos iš klubo Langas penkerių metų gimtadienio (1997 spalis):
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/19311/surmas_18#wowzaplaystart=611000&wowzaplayduration=369000

Iš pradžių vakarėliai organizuoti savaitgaliais, tačiau dėl populiarumo apie 100 vietų turinčioje salė nebesutilpo visi norintys, tad į renginius pradėta kviesti ir darbo dienomis. Įjungus fantaziją galima tik įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti Lango vakarėliai, kurie vadinosi ,,Premija už Lietuvių nacijos formavimą“, ,,Bitlomanija“, ,,Mano mylimiausias filmas“, ,,Country Saloon“, ,,Gitaristų fiesta“, ,,Būgnininkų fiesta“; labdaringi koncertai ir akcijos: ,,Grąžinkime Džiazą į „Langą“, ,,Bliuzas Rasytei“, ,,Mes prieš narkotikus“, ,,Muzikantai prieš smurtą“, ,,Mes prieš AIDS“ ir t.t. Lange filmuotos įvairios televizijos laidos: video klipų konkursas ,,Labas“, ,,Rock Weekend“, ,,Rokada“, ,,Country Saloon“, kelios scenos muzikiniam filmui ,,Rojuje irgi sninga“. Šalia koncertinės erdvės veikė to paties pavadinimo kavinė. Jeigu turėtume galimybę nukeliauti laiku į praeitį, nustebtume, kad geram vakaro praleidimui Lange mums pilnai užtektų 10 Eur. mat apie 30 patiekalų turinčiame meniu kainų amplitudė svyravo nuo 3 iki 14,30 Lt (t.y. 0,86 – 4,14 Eur).

Devyniasdešimtųjų pabaigoje, keičiantis madoms, Lietuva išgyveno gyvos muzikos populiarumo nuosmukį. Grupės Dr. Green nariai prisimena, kad 1998 m. Langas buvo viena iš nedaugelio padoresnių vietų, likusių gyvoms grupėms rengti savo koncertus, tiesa XXI a. jis taip ir nesulaukė.

Vaikai neikit į Bombiaką

Bombiakas logo

Keliamės į 1996 m. Žalianamį, esantį Antakalnio mikrorajone. Ten repetavo Vilniaus pankai, grupės Erkė maiše, SKAT, Punktas (vėliau pasivadinusi – Armatūra). Į repeticijas, paklausyti muzikos rinkdavosi grupių draugai ir punk subkultūrai neabejingas jaunimas. Vieną dieną patalpas tenka apleisti ir pankai pradeda ieškoti naujos vietos savo saviraiškai. Taip jų akiratyje atsiranda Smėlio g. 33 esanti 100 kv. m. bombų slėptuvė, apsupta vienuolyno ir vidurinės mokyklos. Ten įkuriamas pirmasis Vilniaus pogrindinės muzikos klubas Bombiakas, suvienijęs ne tik pankų, bet ir metalistų, depešų, gotų subkultūras.

Kaip pasakoja buvę klubo savininkas Jonas Ščevinskas, Bombiaką savomis rankomis įrengė ir juo rūpinosi patys pankai. Iš pradžių jis veikė nelegaliai, tad į renginius dažnai užsukdavo policijos pareigūnai, tiesa, ne muzikos paklausyti. Po vieno tokio susidūrimo suimami visi klubo lankytojai, tad apsisprendžiama kreiptis į savivaldybę, kad klubas būtų įformintas teisiškai. Šios iniciatyvos imasi grupės SKAT vokalistas Mindaugas Savišenko. Pankams pasiseka: surinkę apie 300 parašų jie gavo ne tik leidimą patalpoms, bet ir finansavimą komunalinėns paslaugoms apmokėti.

Bombiakas savo laiku sukviesdavo ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos subkultūrų atstovus. Ant jo scenos lipo tokios grupės, kaip Dr. Green, Skylė, Requiem, Tai Ka?, Turboreanimacija, Toro Bravo ir kt. Garsesnių grupių koncertai visada reikšdavo anšlagą. Kaip pasakoja grupės Turboreanimacija vokalistas Kastytis Minkauskas: ,,Susirinkdavo tiek žmonių, kad kvėpuoti nebuvo kuo“. Klubo įkūrėjai prisimena, kad naktis Bombiake dažnam lankytojui trukdavo 72 val., mat užsukę penktadienio vakare, žmonės pradėdavo skirstytis tik sekmadienio naktį. Klubo veikla neapsiribodavo vien koncertais. Sekmadieniais ten dažniausia vykdavo įvairaus pobūdžio turgeliai, veikė minimali sporto salė, buvo biliardo stalas, leistas naujienlaiškis Bombiakas news.

Grupės Turboreanimacija atsisveikinimo koncertas klube Bombiakas (1998 m. lapkritis):

Įteisinus klubą, santykiai su policija pasitaisė, tačiau dėl savo pažiūrų ir gyvenimo būdo Bombiakas susilaukdavo įvairaus dėmesio. Pasak savininkų, Vilniaus savivaldybei tiko, kad visa subkultūros grietinėlė rinkdavosi Antakalnio rūsyje. Todėl pankų centre, o ypač pamėgtame Sereikiškių parke, Pilies ir Latako gatvėse slampinėdavo mažiau. Tuo tarpu su šalimais esančiu vienuolynu sutarti sekėsi sunkiau. Po vieno vakarėlio, kurį organizavo metalistai, vienuolyno administracija rado apverstą šalia stovėjusį kryžių. Incidentas neigiamai paveikė visas tris šalis, o metalistai iš keršto dar ir šalimais esančios mokyklos langus sudaužė. Būtent santykius su mokykla, Bombiako savininkai prisimena, kaip pačius sudėtingiausius. Mokytojai vaikams pamokų ir pertraukų metu sakydavo: ,,Vaikai neikit į Bombiaką„. Tačiau buvusiems savininkams nepriimtinas neigiamas klubo įvaizdis. Jonas Ščevinskas tvirtina, kad klube netoleruoti narkotikai, šiai taisyklei nusižengę lankytojai būdavo iškart išmetami, be to vykdavo švietėjiški renginiai, skirti AIDS prevencijai.

Pasibaigus savivaldybės finansavimui Bombiakui atėjo sunkūs laikai, didelė dalis auditorijos pradėjo rinktis kitose erdvėse, klubą užgulė piniginės problemos. Kai skolos viršijo kelis tūkstančius litų buvo priimtas sprendimas už simbolinį vieno lito mokestį klubą perduoti gotams, kurie pasidžiaugę slėptuve ją po kurio laiko uždarė visam laikui.

Parašykite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.